Vietnamo istorijos. Japonai

Šeštoji kelionės po Šiaurės Vietnamą dieną buvo sunkiausia. Kelias ilgais ruožais buvo ne tik išdaužytas, bet ir remontuojamas. Viename iš smailų posūkių, sekdama gidą ir taikydama, kur nors kiek normalesnė danga, pervažiavau į priešingą eismo juostą, ir pamačiau į mane lekiantį sunkvežimį. Stengdamasi išvengti susidūrimo mečiausi į šalikelę, pirmas ratas turbūt trenkėsi į akmenį, nes kažkaip tolokai nuo motorolerio aptikau save.

Sunkvežimio nebuvo nė padujų, tik dulkių uodega liudijo jo buvimą. Mano gido irgi nesimatė.

Sąmonės nebuvau praradusi. Labai pamažu atsistojau, apžiūrėjau motorolerį ir daiktus. Didžiausias pavojus buvo mažajam Canon, nes jį buvau pasikabinusi ant kaklo.

Labiausiai skaudėjo kairės rankos riešą ir plaštaką. Bet pradžioje nesupratau, kad tai kels rimtų problemų, nes šita ranka spaudžiamas užpakalinio rato stabdis. Pagrindinis stabdis. Bet gal kada vėliau apie tai. Nes serpantininis pakilimas, kuris dar laukė manes tądien kaip kokia vyšnia ant torto, nusipelno atskiro pasakojimo. Tai buvo šokis su mirtimi.

Ši nuotrauka daryta 2019 12 30 kelionės po šiaurės Vietnamą pradžioje. Dar viskas švaru ir gražu:)

 

 

 

Bet dabar tenorėčiau, kad maždaug įsivaizduotumėte, kokia nežmoniškai nuvargusi, dulkėta, apsaugos šarvais pasunkinta iš lėto įėjau į viešbučio holą. O hole – juodi kostiumėliai, balti marškinėliai – japonai. Jų daug, jie visi kaip nuo podiumo. Švarūs, kvapnūs. Man reikia ties jais sustoti ir registratūroje paduoti savo pasą, gauti kambario raktą…

Nugara jaučiu jų žvilgsnius, bet nuovargis padeda tą tarp manęs ir jų egzistuojantį kontrastą nustumti šalin ir sukaupus paskutines jėgas užlipti laipais į antra aukštą.

Kitą rytą išvažiavom anksti. Pavyko su gidu susiderėti, kad paskutinio jo numatyto maršruto taško nesieksime, suksime atgal į Ha Giang, kad bent vieną dieną galėčiau ramiai pafotografuoti.

Ir štai sustojame pirmoje apžvalgos aikštelėje. Aš nueinu pirktis kavos (taip, ir pakelės budelėse daro gerą vietnamietišką kavą), gavusi dar į puodelį neišvarvėjusio tonizuojančio skysčio stoviu šalia savo mociko, gėriuosi vaizdais ir pasisukusi matau, kaip privažiuoja baltas baltutėlis mikro autobusas, kaip iš jo išbira japonai…stabteli ir klegėdami keli patraukia tiesiai link manes. O siaube! Apsidairau – gal kitiems trukdančioje vietoje stoviu? Nematau, kur galėčiau pasitraukti. O jie vis artėja, jau ir visai arti, bet pagaliau sustoja ir  kažko klausia.

Ilgai nesupratau, kad jie nori su manimi nusifotografuoti, nes viešbutyje sužinojo, kad tai aš vakar įveikiau serpantiną, kad bendrai keliauju „šituo daiktu“ (mosteli į mano mociką, net sumažėjusį nuo tokios paniekos)…ir jie nori nuotraukos su Crazy women from Lithuania.

Lemenau yes, yes lyg sapnuodama, nes tie juodi kostiumėliai, balti marškinėliai apstojo mane – tokią dulkėtą, tokią aplamdytą – taip arti, kad bijojau ir kvėptelti. Man atrodė, jie nesupranta, jog rizikuoja išsipurvinti arba pasigauti tą crazy kelionių bacilą, kuri privers išlipti iš patogių busų, kvėpuoti nepažįstamų vieškelių dulkes, išsikrauti iki paskutinės lastelės – ir kažkur giliai viduje vistiek jaustis laimingu.

…iš to pasimetimo net nesusigaudžiau paprašyti gido , kad ir jis padarytų nuotrauką su tais mane apstojusiais vyrais iš Japonijos. Neabejoju,  tai būtų viena iš įdomiausių nuotraukų mano archyve. 

Om

Vanda Juknaitė: Rašymas nepasius

Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“ atsiverčiau tvankiame traukinio kupė ir iš keleto pirmų puslapių pajutau katarsį. Gal nuo Broniaus Radzevičiaus nieko panašaus nebuvau skaičiusi.

Koks talpus žodis, sakinys! Regis, kalba žmogus pro sukąstus dantis. Kalba tas, kuris norėtų tylėti, bet tylėti nebegali ir per jėgą išspaudžia žodį.

Jausmai taip sutramdyti, išraiška tokia santūri, jog visą romaną skaitant sunku patikėti, kad tai debiutuojanti autorė. Jokios gražbylystės, jokio knygiškumo. V.Juknaitės „Šermenų“ herojės išreiškia save ne kokiais nors apmąstymais, tokiais būdingais mūsų literatūrai, o veiksmais. Arba ypač reikšmingais dialogais, tarkim, kaip 6 puslapyje: „Valandėlę moterys žiūrėjo viena į kitą, kol Elžbieta Balčiūnienė pasakė:

  • Ką tu ten dirbai?
  • Tavęs ieškojau. Apėjau namus – nėra, sakau, gal pasikorei“.

Stebėtinas susitvarkymas, jokio verkšlenimo aprašant ligas, mirtis, nelaimes. Šito „gero“ knygoje tiek daug, kad pradedi manyti, jog tik kažkokia fatališka jėga padeda šioms paprastoms kaimo moterims visa tai atlaikyti.

„Į vakarą vaikas ima klykti balsu. Selenienė atkloja antklodę ir pamato, kad koja su visa šina linksta lanku per lūžimo vietą. Su vaistų padėklu, dabar jau kita, įeina į palatą seselė.

  • Chirurgas su reikalais išvažiavo į Vilnių. Grįš tik po trijų dienų.

Selenienė tylėdama pakelia antklodę, dabar ir seselė mato, kaip, plėšdamas metalinę šiną, į priešingą pusę per sąnarį linksta vaiko kojos kelis. Selenienė atsiklaupia prie lovos, kur blaškosi kliedintis vaikas, be ašarų įremia galvą į geležinį lovos kraštą“ (p.24).

Į romaną įpinti sapnai, pajautos, bet jie nevargina skaitančiojo, nes yra organiški aprašomajai realybei.

„…jei romane esama staigių peršokimų, nutrūkstančių pasakojimo gijų, tai tie neįprastumai nėra dirbtini. Neateina iš autorės pretenzijos sublizgėt pasakojimo išradingumu <…>,- rašo „Akiračiuose“ Vytautas A. Jonynas. – Priešingai, jeigu yra vienas kitas dalykas, kuriuo Juknaitė stebina, tai kaip tik saiko nuovoka ir brandumu“.

Išsamios ir įdomios recenzijos („Modernizmo apraiškos naujojoj lietuvių prozoj“) autorius V.A.Jonynas iš Kanados nusistebi, kodėl Juknaitės pavardės niekur neteko aptikti. Prisidedu prie tos nuostabos ir aš.

***

Pirmam pažinties pokalbiui susitikom sekmadienį. Buvo tik ką pašalę ir iškritęs lengvas sniegas. Ji artėjo lėtai, apsirišus kaimiška skara. Tikra mano Aukštaitijos moteris.

 

 

 

Vanda Juknaitė: Nuo mano tėviškės iki Strazdelio vietų devyni kilometrai, iki Pauliaus Širvio – vienuolika, na, ir Vienažindys su savo spinta už kokių dvidešimties. Manau, kad tuo visa pasakyta. Turiu galvoje ne kūrybą, o žiūrėjimą į debesis.

Kokią reikšmę man turi rašymas? Aš visada sakiau, kad nerašysiu, dar tada sakiau, kai niekas apie tai ir nekalbėjo; kažkodėl vis maniau, kad aš tai tikrai nerašysiu. Savo kurse buvau vienintelis žmogus, kuris nerašo. Man atrodė, kad rašo tik vargšai. Aš gyvenau, buvau didelė artistė Kiemo teatre.

Kokia buvo knygos pradžia? Keista. Gavau turistinį kelialapį į Užkaukazę. Po avarijos skridimas lėktuvu man atrodė neįmanomas, bet pasiryžau. Kartu pasiprašiau draugę Reginą – žmogų man labai daug gyvenime padėjusį. Kelionės vidury mes patekom į Signachį, netoli Pirosmanio tėviškės. Ten yra šventos Nino vienuolynas. Jame vien freskos, baltos vietos nėra. Žiūri, freska prasilupus, po ja matyti kita, po ta – dar kita. Virš durų nutapytas Pelikanas, savo krauju maitinantis vaikus. Šito krikščionybės simbolio iki tol aš nebuvau mačiusi.

Vienoj celėj yra šv.Nino karstas ir virš sarkofago – prasto dailininko darbas: Nino, gulinti karste. Ji karste, o virš jos galvos Madona su kūdikiu ant rankų. Nino veide – moters veidas – aš pirmą sykį pamačiau tokią kančią: kančią, kai tavimi netiki, kai nepriima tavo tikėjimo. O Madonos veide tokia ramybė, ir tie portretai greta. Aš suvokiau, kad šitie dalykai – kančia ir ramybė – vienam veide yra nesuderinami. Kažkas manyje atsivėrė. Staiga supratau, kad esu pasmerkta. Nežinojau nei kaip, nei kodėl. Baisu, kas darėsi… Ten pamačiau takelį į Papiles ir virš galvos skrendantį vanagą.

Paskui viskas nutolo, užsimiršo. Praėjo dveji metai. Laukdama antro vaiko buvau priversta atsigulti pusei metų ant patalo. Tada vieną kartą vėl išvydau tą vanagą, o kitą akimirką pamačiau Emiliją. Ir man viskas tapo paprasta ir aišku.

„Iš miško nuo upės skrido vanagas. Jis buvo alkanas. Akylos juodos, ryškia oranžine rainele apjuostos akys atidžiai sekė menkiausią krustelėjimą pievų žolėj. Sukdamas lėtai ratu paukštis kilo į kaimą. <…>Atsilošusi, pridengusi rankomis akis moteris negalėjo atplėšti akių nuo gruobuonies, kuris, dar kiek pasklandęs virš kiemo, lėtais sparnų yriais tolo viršum kalvų patrankės link.

Patrakėje ties alksniais užbėgusiu miško pakraščiu vanago laukė mirtis. Paskutinę akimirką, akmeniu puldamas grobį, paukštis pastebėjo klastą. Įtempęs visas jėgas, šovė į viršų – ne nuo prissilietimo, vien nuo oro srovės pliaukštelėjo sklendė, ir surūdiję spąstų dantys sukando šilkinį vanago sparną. Uždusęs, išsižiojęs, per akimirksnį baimės prakaitu sulipusiomis plunksnomis, besiblaškantis grobuonis išvydo savo mirtį. Ji artėjo per degančius laukus, nusitvėrusi sutrešusį medpagalį. Sukaupęs paskutinę galią, paukštis kirto į užsimojusią ranką, įjuodusį šimtąč metų nemazgotą kūną. Nuo pirmojo giltinės smūgio sutrešęs alksnis išlakstė į gabalėlius. Tada paukštis vėl kirto. Paklaikęs iš baimės, kapojo ir draskė nagais jau kruvinas mirties rankas, nes buvo beveik laisvas, spąstų dantys telaiko jo sparno kraštelį. Tada mirtis nusiavė aulinį batą ir ėmė mušti plėšrūną per galvą. Pagaliau nugalabijusi auką, ji apsiavė batus, susikišo po suodina skarele juodus išdrikusius plaukus ir, pasispraudusi po pažasčia negyvą paukštį, nėrė atgal į traškančią liepsną.“

Aš nesitikėjau greit parašyti, maniau, kokiems penkeriems metams teks prisėsti. Išspausdinti neturėjau nei nori, nei vilčių. Kai „Pergalė“ išspausdino – man buvo toks šokas: kas čia pradrėksta, kas išrausta.

Jūs teisi, man iš tikrųjų nėra didesnės vertybės už autentišką žmogaus gyvenimą; visokia žmogaus interpretacija, filosofavimas – tik juokas. Tas gyvenimas, kuris pats savaime yra toks, tai ir yra filosofija, tai yra būvimo būdas, tas pasaulio jautimo būdas, Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra,- nėra kitokios išeities. Juk mes esame…nemoku net pasakyti. Žodžiais ne viską gali išreikšt. Ir dėkui dievui, kad negali, net pats sau pasakyt negali.Viskas apvelta, viskas netikra, mes nebežinom, kas yra realybė. Nieko nebėra tikra: nei jausmų, nei ryšių. Viskas fikcija. Tikra tėra gyvenimas. Žmogus nieko daugiau negali – tik gyventi. Ir tokį gyvenimą, kuris užgriūva ant jo tupindamas ir maldamas, šlapios vietos nepalikdamas.

Man įdomiau atrasti tą žodį – vieną žodį ir vienos rankos judesį, kuris pasakytų viską, ką žmogus jaučia. Yra tokie judesiai, yra tokie ženklai. Nuo pat mažumės man buvo smalsu suprast, ką žmogus galvoja. Aš nutaisydavau jo išraišką, atsistodavau tokia pat poza ir sužinodavau, ką jis galvoja ir beveik neapsirikdavau.

Aš pati daug sirgau ir todėl dažnai stebėdavau žmones ligoninėse. Kai perrengia apiplyšusia ligoninės pižama, kai paguldo ant plikos cerata apdengtos kušetės, kai laukia nykios procedūros, tada lieka tik tiek, kiek yra. Aš šitokį žmogų matau, be jokio sąlygiškumo. Ir tada visi judesiai, kiekvienas žodis jį išduoda, atskleidžia visą jo buvusį gyvenimą.

Man norėjosi paminklą pastatyt savo kaimui. Jis irgi nukeltas, melioruotas. Tai čia viena pusė. Antra – ieškojimas atramos: už ko dar gali įsitverti, laikytis, kad liktum gyvas. Mes esam tauta, duodanti daugiausia savižudžių, ir nežinau, matyt, tikrai vienintelė tikra problema – savižudybės problema. Visą laiką eini ties riba. Moteriai, kai atsiranda vaikas, pasirinkimo nebelieka. O šiaip – ar yra žmogui tikslas, dėl kurio verta gyventi? Prasmės tikrai nėra. Ką gali padaryti čia būdamas? Jei vandens puodelį sugebi kam nors paduoti, tai šito visai pakanka.

Dvidešimt penkerių metų patekau į avariją. Reikėjo geležinės valios, – aš nebijau to žodžio,- beprotiškų pastangų sugrįžti į gyvenimą. Senas gydytojas neuropatologas po septynerių metų pasakė: jūs geležinė moteris. Taigi aš žinau kiekvieno žingsnio, kiekvieno atodūsio kainą. Per tuos penkiolika metų po avarijos man jau nei viena diena nebuvo duota taip, kaip būna duota žmogui. Ir tada atramų ieškojimas tampa fatališkas – nebegali gyventi nesilaikydamas kažko. Ir mano vaikai išplėšti iš likimo dantimis.

Kažkas mus renkasi. Aš tris kartus esu grįžusi iš ano pasaulio. Kai pamatė, kad man galima krauti, Jis prarado saiką. Šiuo atžvilgiu aš niekinu tą, kuris mane išsirinko. Tai, ką aš darau, yra prievarta: rašau prisiversdama, gyvenu prisiversdama. Bet kas man teikia jėgų, aš nežinau. Kiekvieną naktį pabundu nuo skausmo. Tačiau nenoriu kankinio monologo. Taip jau susklostė, kad apie mirtį žinau daugiau nei apie gyvenimą. Nieko čia gero.

***

Iš tikrųjų įdomu pasvajot, kur mūsų literatūra turėtų eiti. Mes privalome išsivaduoti iš baisybės kompleksų: mažos tautos, kentėtojų. Aš niekaip neįsivaizduoju, kad kada nors kam nors Lietuvos nereiks: ar lenkam, ar rusam, ar vokiečiam. Juk niekada taip nėra buvę. Jeigu mes neišmoksim tolerantiškai žiūrėti į jų pretenzijas, mes pražūsim. Mums reikia pereiti šitai kaip savo nelemtį, pakilti virš jos dvasia. Aš net sudrebu, kai išgirstu kokį grubų žodį apie kitatautį. Tegu jis neteisus, jis gali būti neteisus, nes čia ne jo namai. Mes negalim būti neteisūs, nes neturime ko rinktis, – čia mūsų namai.

Man labai keista ta nuostata – ką mums gali duoti Europa, pasaulis. Dieve. Dieve, kuo mes esam pavirtę?! Juk kur nors kviečiamas visada galvoja, ką jis gali duoti, o ne atvirkščiai. Ir mes galim daug duoti pasauliui, jei neišsižadėsim patys savęs. O tendencija išsižadėt yra didelė. Literatūrą gundys pasukt valiutiniu keliu.

Man juokingi gražūs sakiniai, bet vieną pasakysiu: mes galėtume duoti pasauliui sutramdžiusią skausmą, visa pilnybe atsiveriančia sielą.

Sutinku, mūsų gyvenimas sunkus. Ir skurdas, ir badas, ir ligos, ir pasirinkimo nėra. O reikia gyveni, būti, išbūti. Ir mūsų literatūra menka, ir šitas mano kūrinys toks pat menkas. Ir rašymo beprasmybę aiškiai suvoki. Bet! Nemoku pasakyt, tačiau pagalvoju apie Justiną Marcinkevičių, apie tą gilią, gilią jo meilę. Baisu pasakyt – tėvynės meilę, nes šitie žodžiai tapo tokie nuvalkioti. Tačiau tai yra vienintelė meilė, kurios esi pilnas ir kuri nepraėjo.

Ateitis? Pasakysiu taip: padėjęs tašką po paskutiniu sakiniu, būsimojo laiko atžvilgiu esi absoliutus niekas. Žmogus iš parduotuvės eilės, nudryžusiu paltu ir sudėvėtais peršlampamais batais. Jei ir buvai rašytoja, tai buvai vakar. Toj žmonių eilė jaučiuosi savimi, ir manęs nebeslegia jokie fatališkumai, nes tai realybė, tai gyvenimas. Ir jei jis nors kiek persitvarkytų, mane domintų režisūra, o rašymas nepasius.

Kalbėjosi Elena Tervidytė

Literatūra ir menas, 1991 01 05. Arnoldo Baryso daryta nuotrauka