Jis jautrus. Negali nė matyti kraujo – alpsta. Tačiau kai elektriniu pjūklu nusipjovė du rankos pirštus, išliko ramus ir racionalus.

Jis bene visą gyvenimą rašo dienoraštį ir eilėraščius. Šių man niekada nerodė, nes jo bendravimas yra beveik akivaizdžiai padalintas: vieniems jis atsiveria vienokiais savo bruožais ir pomėgiais, kitiems – kitokiais. Sumaišyti nemėgsta.

Taigi didžiausias Ramučio atvirumas visiems, mano akimis žiūrint, yra jo tapyba.

Pirmuosius brolio piešinius, iš kurių labiausiai įstrigo nukopijuota  Aivazovskio „Devintoji banga“, radau ant aukšto mūsų mažoje trobelėje Skriduliuose (Juodupės apylinkės, Rokiškio r.). Piešinys mane paveikė. Brolį Ramutį mano akyse pavertė kitokiu nei aplinkiniai. Tą kitokumo pojūtį stiprino ir reguliariai jo siunčiami atvirukai iš kariuomenės. Beveik visų žinomų pasakų iliustracijas taip esu gavusi.

Ramutis buvo labai sportiškas. Jaunystėje visas sporto šakas išbandė, su sportu savo profesiją susiejo (baigė Kauno kūno kultūros institutą), regis, net Lietuvos orientacinio sporto čempionu buvo tapęs. Sportišką dvasią jis diegė ir dukroms, ir anūkams.

Jis labai mėgo aiškinti ir aiškintis. Reiškinius ar santykius. Kalbėdamas pats labai įsikarščiuodavo, susinervindavo. Tačiau jo tikėjimas, kad viską galima išsiaiškinti ir, jei tai atrodo negerai, pakeisti, buvo nepalaužiamas.

Insultas ir kita sunki liga gal šiek tiek apmažino tą diskusijų aistrą, bet kritiškumo, regis, neatėmė.

Akivaizdu, kad Ramutis norėjo daug gyvenime padaryti, pasiekti.

Ryškiausiai tai iliustruoja jo vėlyvoji meilė tapybai.

Ji išsiskleidė po Mamos mirties (1979 m.). Tapyba užvaldė visas jo mintis, visą laiką. Nedidelis Tervydžių butelis Naujininkuose palengva ėmė virsti paveikslų sandėliu. Ramutis lankė kursus, skaitė knygas, analizavo meistrų darbus ir tapė, tapė.

Įstojo į Tautodailininkų sąjungą, 2006 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Jo darbai imti eksponuoti įvairiose parodose.

Tada jis, regis, šiek tiek atsipalaidavo. Būtent tuo metu jis sukūrė keletą, mano akimis, itin stiprių egzistencinių darbų. Nutapė juos ne sau įprasta maniera. Tie brolio Ramučio darbai man sako: pažiūrėk, sese, į mano sielą – joje viskas kunkuliuoja – ir kyla, ir krenta lyg ta devintoji banga…

Sesuo Alytė (Elena Tervidytė)

Šiuos žodžius parašiau 2012 12 29 būsimam Jo darbų albumui. Naktį iš gruodžio 31 į sausio 1-ąją  Jo neliko. 

Ramutis Tervydis