Mano Mama mirė, kai man buvo beveik 29-eri.

Kadangi vėžys buvo įsitaisęs Jos skrandyje, paskutiniai gyvenimo mėnesiai buvo sunkūs – ji praktiškai nevalgė. O mirtis iš bado, sako, yra viena skausmingiausių. Nuskausminamaisiais nelabai galėjome pagelbėti, nes sovietai buvo įvedę tokią durną tvarką, kad morfijaus skirdavo tik tam tikrą porciją ir tam tikru laiku. Ne pagal ligonį, o pagal kažkieno sugalvotą grafiką. Ir kiekvieną sykį reikėdavo važiuoti į Santariškes pas gydytoją, kad naują porciją morfiatų išrašytų. Kuo labiau artėjo mirtis, tuo nuskausminamųjų, aišku, vis dažniau pritrūkdavo. Tad ne kartą stovėjau prie Santariškių jau penktą ryto, nors žinojau, kad gydytoja anksčiau 8 val. nepasirodys.

O kai pasirodys, dar ilgai nešios tuos receptus kažkur užregistruoti, užvizuoti. Tada dar vaistinė  – o Mama  vis kentės. Bet sugebės nusišypsoti pagaliau manęs sulaukus.

Matyti brangiausio žmogaus kančias,- kas gali būt sunkiau. Savos kančios? Nežinau. Gal dar teks patirti. Žinoma, nenorėčiau.

Tačiau jeigu kas nors leistų rinktis, ar mirti kančiose, ar be jų, bet „ant patalo“, rinkčiausi kančiose. Nežinau, kiek tos blogos karmos kankindamasi sudeginčiau, bet niekam neprimesčiau savęs kaip daržovės.  Manau, kad atgulti ant patalo labiausiai bijo visi. Dėl įvairiausių priežasčių.

Viena pažįstama prisaikdino sūnų, kad jeigu ją insultas ar kokia kita liga paguldys, jis atiduos ją į slaugos ar globos namus. „Noriu, kad jis gyventų savo gyvenimą”,- sako mylinti Motina.

Aš iš dukros noriu dar daugiau: noriu, kad  man mirus ji dėl nieko nesigraužtų, nekentėtų. Kas buvo (jei buvo) – pražuvo. Kas gražiausia, esmingiausia – lieka: santykių šviesumas, pilnumas, erdvumas.

Ir ryšys su išėjusiais brangiaisiais išlieka. Tik  kitoks.