Nekenčiu žodžio ĮKIŠTI. Visą gyvenimą nekenčiau ir visaip stengiausi jo net nevartoti. „Vaikystės trauma“, – pasakytų psichologai, ir jie būtų teisūs.

Xxx

Aš anksti išmokau groti armonika. Iš klausos lengvai susirinkdavau visų dainų, kokias tik nugirsdavau, melodijas. Todėl greitai tapau labai paklausi visokiuose baliukuose. Grodavau ir vakaruškose, bet apie jas gal kitą kartą.

Dabar sekmadienis, mes su mama ir armonika įsėdam į autobusą. Jis mus nuveš į Inzelbergą. Anksčiau ten buvo dvaras, gražus parkas, sodas. Dabar dvaro ūkiniuose pastatuose – kiaulidės, o ponų Komarų palociai – kartoninėms sienoms į kambarėlius išdraskyti. Tarybinis ūkis ten įkėlė savo darbininkus ir atvežtuosius. Taip neutraliai juos kažkas pavadino ir pamažu retas beištardavo „valkatos“, „girtuokliai“ ar „dykaduoniai“.

„Tokioj gražioj vietoj gyvendami gal jie ir pasitaisys“, – pasakė mama, kai išlipom iš autobuso ant šėmo kalnelio, nuo kurio matėsi visi trys Inzelbergo ežerai.

Teta Adelė, pas kurią ir susiruošėm, į Inzelbergą atvažiavo po skyrybų. Kaip stovi. Pasiėmė tik dukrą. Danutė – mano vienmetė, ji mus džiugiai pasitinka, ir mes nei viena nežinom, kad šią vasarą ji nuskęs viename iš ežerų vaikų būry prie pat kranto, įžengusi į sūkuringą duobę.

Aš prisiliesiu prie jos, gulinčios karste, rankos ir jau niekada nepamiršiu to stingdančio šalčio.

Bet dabar jos ranka šilta ir gyva. Stipriai sučiupusi mano delną, beveik dainuodama, ji sako: „Kaip gerai, kad atvažiavai.“ Ji žino, kad galėjau neatvažiuoti, nes temperatūros turėjau beveik 40 °C. Anginos temperatūrą mes su mama įsimiklinom greitai numušti. Tačiau karštis mane dar pila ir armonika dar labai sunki. Todėl Danutė mane tempia beveik skersą ir kalba apie tai, kas man kažkodėl visai neįdomu.

Tarp tetos Adelės svečių buvo ir vienas atvežtinis. Grįžtant namo mama kelis kartus pakartojo, kad jis neblogas, tik išgerti mėgsta, ir vis klausė, ar nežinau, už ką Balys – mūsų kaimynas – jį primušė.

Aš žinojau, bet mamai pasakyti negalėjau.

Xxx

Kai tai atsitiko, visi vyrai ir kai kurios moterys buvo jau stipriai išgėrę, o atvežtinis tai už visus labiausiai. Bet jis labai gražiai dainavo. Jo sodrus balsas kaip koks rūkas, nuo mūsų upės pakylantis, gaubė pušynioką, Varkos kalną, žvyrduobes… dabar ir Inzelbergo dvarą.

Kaip pagrindinis ir geriausias dainuotojas, jis sėdėjo šalia manęs. Pradėdamas kokią dainą perklausdavo, ar tokią moku. Vis gyrė. Paskui ir per pečius apkabino, ir dar garsiau užtraukė, regis, apie sakalėlį – slaunųjį paukštelį, kurs lakioja po žalią girią… Taip gražiai dainuojančio žmogaus iš arti tarp savųjų  nebuvau nei mačius, nei girdėjus. Vėliau sužinojau, kad jis mokėsi konservatorijoje, bet per gėrimą iš jos išlėkė.

Tad klausiausi apsalus ir kartais net bandžiau savo lūžtančiu balseliu paskui tą stiprų vyrišką balsą sekti. Pirmą kartą irgi dainavau kartu, o armonika pati grojo…

Iš mano akių turbūt medus varvėjo.

Tik staiga jis stipriai apkabino mane abiem rankom su visa armonika, prisikišo prie pat ausies ir tyliai iššvokštė: „Ar leisi įkišti?“

Gal ne iš karto suvokiau tų žodžių bjaurastį, bet mane pervėrė balsas: švokščiantis, žemas, bjaurus. Pašokau, kažką surikau ir suakmenėjau, bandydama suprasti, kur dingo tas gražusis balsas.

Neatsimenu, o fantazuoti nenoriu, kaip ta scena pasibaigė. Regis, jis nugriuvo ant sofos ir tuoj užmigo. O aš išsliūkinau į koridorių. Tuoj prisistatė Danutė. Kalbėjo, kvietė pažaisti, o man knietėjo pasakyti jai ką nors bjauraus. Na, ko dar niekada gyvenime nebuvau sakius, bet jau girdėjus.

Nepasakiau turbūt todėl, kad galva ėmė kurti keršto planą. Pradėjusi nuo labai smarkių vizijų – kaip aš, įgavusi antgamtinių jėgų, priverčiu jį atsiklaupti ir atsiprašyti arba kaip burtais atimu jam žadą, kad niekada daugiau neištartų tokių nešvankybių, – nusileidau prie žemiškesnių variantų. Gal todėl, kad į koridorių išėjo Balys.

Vaikai būna gudrūs. Ir aš tada, žinau, buvau gudri. Iš pradžių garsiai prisiminiau visokių įvykių, kai Balys ką nors labai vykusiai padarė. Žavėjausi, kaip jis bet kokį traktorių pataiso, kaip delnu plytą perskelia… Gal net sakiau, kad šalia tokio kaimyno man saugu. Na, kažkaip panašiai vinguriavau, jis šypsojosi kaip mėnulis – ir tada paklausiau, ar apgintų mane, jei kas skriaustų. „Tu tik pasakyk“, – kartu su dūmais išpūtė plačią krūtinę Balys. Ir aš pasakiau: „Primušk tą atvežtinį.“

– Už ką, – išsiblaivė Balys.

– Negaliu sakyti, – išlemenau.

Balys už smakro pakėlė mano kaip jurginas nulinkusią galvą ir pritūpęs taip ilgai žiūrėjo į akis, kad man ašaros upeliais bėgti pagavo.

Aš žliumbiau, jis sunkiai kvėpavo.

– Tikrai yra už ką? – paklausė atsitiesdamas.

– Jis supras už ką.

Balys čiupo mane už pakarpos, beveik nešte įnešė į kambarį ir pastatė ant grindų priešais sofą taip lėtai, lyg aš kokia duži vaza būčiau.

Visi nuščiuvo. Atvežtinis pramerkė akis ir iškart vėl užsimerkė, bet tai jo jau neišgelbėjo. Balys išpurtė jį kaip bulvių maišą, tada pastatė ant kojų, pažiūrėjo į mane ir atsivėdėjęs jam trenkė. Anas nugriuvo, kruvina panose pagulėjo ir lėtai atsisuko į mus tokiu baisiu žvilgsniu, kad išsigando, regis, visi – ir ėmė viens per kitą niekus kalbėti ir gerti.

xxx

Paskutinį kartą Balį aplankiau po insulto. Jis jautėsi visai neblogai, sėdėjo prie lango kažkaip atsainiai atsirėmęs į sieną savo nedideliame kambarėlyje su galife kelnėm ir rūkstančia cigarete.

Apsišaudėm bendromis naujienomis, ir aš jau žiojausi jam padėkoti už tai, kad tąsyk mane užstojo. Bet nieko nepasakiau. Ir už rankos nepaėmiau, nors mintimis šimtą kartų jos siekiau.

Atsisveikindami smeigėmės vienas į kitą – beveik kaip Inzelberge. Tačiau aš nė velnio jo akyse neįskaičiau. Praeitis kaip valktis dengė mano žiūrėjimą.

Po kokio pusmečio Balys savadarbiu pistoletu nusišovė. Tame pačiame kambarėlyje, kur kalbėjomės.

Į laidotuves nevažiavau.

 

Elena Tervidytė

2015 sausis