„Sutikusi kalbėtis šiek tiek išsigandau, nes pati dar nesu visko suvokusi ir sau įvardinusi. Bet Jūsų pasiūlyta pokalbio formuluotė – „Ko išmoko gyvenimas ir ką duoda valdžia“ – mane užkabino“, – prisipažįsta Irutė Varzienė, buvusi Biržų „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja, dabar – Biržų rajono merė.

Tačiau ne dėl įspūdingo I.Varzienės karjeros šuolio siekta šio pokalbio. Mirtis – pagrindinė pokalbio tema.

• Tomas

Elena Tervidytė: Atsiprašau, kad „operuosiu“ be narkozės: kas atsitiko Jūsų vienturčiam sūnui?

Irutė VarzienĖ: Mano vaikas mirė nuo leukemijos – kraujo vėžio. Mes penkerius metus nuožmiai kovojom. Tai buvo tokia beprotiška patirtis. Tiršta visų prasmių. 2004 metų sausio 6 dieną mes sužinojom, kad jam ūmi leukemija. Jis buvo dvyliktokas. Labai gražus, labai protingas, labai gabus. Sakau ne tik kaip mama. Dievulis jam davė ir dribtelėjo. Dalyvavo filologų konkurse, sportavo… Nežinau kodėl, bet mes su vyru jį „žiauriai“ lepinom. Gal jaučiau, kas atsitiks? Nežinau, nenoriu banalybių prišnekėti.

Tomas spėjo įstoti į universitetą ir pusantrų metų studijuoti filosofiją.

Aš visą laiką buvau su savo vaiku. Jis nė vienos nakties nebuvo paliktas vienas. Mes pasikeisdami budėjom. Vilniaus Santariškių ligoninės transplantologijos skyrius – tai kaip kosminis laivas, ten visai kita darbo kultūra, gydytojai, aparatūra. Gavome geriausia, kas mums galėjo nutikti toje situacijoje.

Kai nuvažiuoju į Vilnių, visais skyriaus koridoriais praeinu. Viena gydytoja stebisi: „Kaip jūs galite čia ateiti?“ Mane traukia. Net kvaili detektyvai, kuriuose iš arti rodoma mirtis, dabar traukia.

Ar su Tomu apie mirtį kalbėjote?

Ne. Vienintelį kartą ligos pradžioje jis užsiminė. Tada dar neturėjom kompiuterio ir pradėjom su vyru tartis, kaip jį nupirkti. Tada Tomas ir pasakė: „Neskubėkit, gal nebereiks.“

O kodėl su sūnumi nekalbėjote apie mirtį?

Iš pradžių buvo kaip visų – blaškymasis, guodimas, visokių pavyzdžių pasakojimas. Ir pats netiki, ir matai, kad vaikas netiki, bet kalbi kalbi…

Tomas mirė 23-ejų, bet buvo kur kas brandesnis. Įsivaizduokite: aš jam suleisdavau morfino, kad neskaudėtų, ir jis eidavo į paskaitas. Vieną kartą grįžęs pasakoja: „Kalba dėstytojas apie egzistenciją ir staiga nusijuokęs sako: „Jei jūs sirgtumėte kokia nepagydoma liga, geriau suprastumėte ir prasmę, ir beprasmybę, bet čia nesėdėtumėte – jums beprasmiška būtų manęs klausyti.“ O aš sėdžiu ir klausau.“

Kaip Tomą keitė tie ligos metai?

Patirta kosminė tuštuma ir totali vienatvė, – taip pasakysiu. Man atrodo, kad jis saugojo mus, mes saugojom jį. Nežinau, gal kitam reikia to kalbėjimo apie mirtį kaip terapijos. Mes kalbėjom apie viską – politiką, literatūrą, filosofiją – tik ne mirtį.

Kodėl? Juk mirtis yra tas darbas, kurį kiekvienas turėsime atlikti. Kodėl net artimiausi žmonės, kai vienas arba abu žino, kad ji jau čia pat, apie tai nepasikalba?

Tik viena galiu pasakyti vienareikšmiškai – niekada nėra absoliutaus ir galutinio žinojimo, kad mirtis jau neišvengiama. Neprisileidi to suvokimo. Ir Tomas nesuprato, kai buvo paskutinioji.

Veikia labai stiprus saviapgaulės mechanizmas?

Taip. Pasąmonėje atsiranda tas mirties fonas, gal jis paskui ir padeda neišprotėti, bet galutinio žinojimo nėra.

Gydytojas sako: „Man labai gaila, bet jūsų vaikas miršta.“ O mano pirma mintis: „Nesąmonė.“ Nors Tomas jau savaitę gulėjo reanimacijoje. Viskas susipina, persidengia, bet žinojimo, kad tikrai mirs – vis tiek nėra.

Jūsų emocijos buvo tiek stiprios, kad totaliai blokavo suvokimą realybės, kuri griuvo ant jūsų nepaneigiamais faktais.

Net dabar – gal tai jau koks „šizas“ – bet net dabar atrodo, kad aš sąmoningai atidėlioju atsisveikinimą su Tomu, nes regisi – kol tu nesusitaikai, tavo vaikas dar yra čia, tik kažkokiam kitam būvy. Gal tai mazochizmas?

Bet Tomui labai negerai, kad jūs jo nepaleidžiate.

Žinau. Bet dar negaliu su tuo susitvarkyti.

Gerai. Žengiam dar vieną žingsnį. Emocijos blokuoja supratimą, kad sūnus mirs, tačiau tai įvyksta. Pajaučiate – šąla jūsų vienatinio sūnaus kūnas, – ir kas tada?

Tada aš galvoju apie laidotuves. Visi per amžius susiklostę žiaurūs laidojimo ritualai yra gerai, nes tu tiesiog vaikštai kaip somnambulas, tu mechaniškai viską darai. Ir vėl nėra suvokimo, kas įvyko, nes susikoncentruoji į laidojimo reikalus.

• Gyvenimas po mirties

Žiūrėkim toliau. Praėjo laidotuvių šurmulys. Atėjo sunkiausias momentas. Kas tada jus išlaikė?

Nežinau. Turbūt prigimtis. Praėjo treji su puse metų nuo Tomo mirties, tai dabar jau galiu pasakyti: jaučiau, kad numiriau kartu su juo. Tai ne metafora. Toks emocinis pojūtis. Tad po tos mirties kuriasi naujas gyvenimas su visai kitokia emocine sankloda.

Nuo ko pradeda kurtis naujas gyvenimas? Nuo minčių? Emocijų? Sakote: „…numiriau kartu su juo“, – bet gal yra šiek tiek kitaip – emocijos nemiršta, būtent jos lieka, ypač tos žeidžiančios…

Taip, iš tikrųjų tu tarsi susidvejini. Vienoks esi su savo praeitim – ir gink, Dieve, kad jos niekas neliestų, – ir visai kitoks eini į žmones. Vėliau ir šiek tiek vyresnį sūnų praradusi mokytoja man pasakė: „Tau, Irute, buvo gerai – tu kažkaip taip paprastai išgyvenai Tomo mirtį.“ Aš buvau šokiruota. Antra vertus, taip žmonėms gali atrodyti, nes aš stengiuosi neprimesti kitam savo rūpesčių. Ir tai ne vaidyba, taip natūraliai išeina, kad žmonėse, darbe esi visai kitokia nei namie. Gal tas susidvejinimas man padėjo išlikti.

Vadinasi, išeidama iš privačios teritorijos į viešumą jūs užrakinate savo emocijas į kažkokią sandarią skrynią…

Aš jaučiausi kaip povandeninis laivas, pakrautas branduolinių raketų. Tas laivas plaukia iš įtampos net pajuodęs, bet plaukia ramiai ir atsargiai. Pagalvodavau, kad pamiršau, kaip normaliai kvėpuoti. Kvėpuoji vos vos, nes, atrodo, jei atsidusi, bus blogai.

Ir dabar jūs manote, kad kitokio kelio sau pagelbėti nėra – tik natūralus kentėjimas?

Aš netikiu dirbtiniais pagalbos būdais. Nepamanykite, kad per gerai apie save galvoju, tačiau manau, jog sau padėti galiu tik pati.

Esu labai socialus žmogus. Kiek iš savęs norėjau kankinę padaryti – nieko neišėjo. Čia mamytės genai – vaižgantiška natūra: atvira, barstanti, besibarstanti, daug veiklų turinti. Man labai reikia „žmogienos“. Bendravimas – mano stichija. Tačiau greta egzistuoja ir kito saugojimas.

Ir dirbdama mokytoja kartais norėdavau būti dramatiškesnė – mano kolegės lituanistės taip mokėdavo, o man neišeidavo, ir tiek.

Prisiskaitę filosofijų mes kalbėdavom: kančia taurina. Po Tomo mirties aš galiu drąsiai pasakyti: nė velnio ji netaurina. Kančia į tokią šalikelę tave nuspiria! Aš kokį pusmetį negalėjau net skaityti, nors esu knygų rijikė.

Visai neprisileidote žmonių?

Dažnai kalbėdavausi su savo bičiule dailės mokytoja.

Man labai norėdavosi kalbėti apie savo vaiką, o visi bijodavo. Buvo net fizinis noras tarti jo vardą. O žmonės sutrikdavo, ir aš juos suprantu.

Tai rodo, kad ir aplinkiniai, net kai mirtis pasiima žmogų, yra linkę apsimesti, kad to neatsitiko. Aplinkinių baimė su jumis kalbėtis apie sūnaus mirtį sako: bendraukim taip, lyg jūs netapote mama, palaidojusia savo vaiką.

Aš manau, kad šiuo atveju bendravimo sąlygas diktuoja ta, kuri palaidojo savo vaiką. Ką žmogus rodo, tą kiti ir mato.  Informaciją apie mus skleidžia viskas – laikysena, žodžiai, veido išraiška… Aš tos informacijos neskleidžiau.

Papasakosiu tokį įvykį. Buvo 2006-ųjų gegužė. Mes jau džiaugėmės, kad leukemija sustabdyta, kad Tomo sveikata gerėja, ir staiga – gydytojo skambutis, kad viskas atsinaujino. Tokia užmušanti žinia, o man, kaip pavaduotojai, reikia mokykloje vesti eilinį renginį „Drąsinkime ateitį“. Dalyvavo kariškis iš Karo akademijos – aš jį klausinėju, pokštauju ir tarsi matau save iš šalies. Tikrai šizofreniška būsena. Paskui viena kolegė pavadino tai makabrišku reginiu. Ji žinojo, kad aš vedu renginį tik ką sužinojusi, jog mano vaiką vėl puola vėžys.

Viskas susiję. Kai Jūs su aplinkiniais elgiatės taip, lyg nebūtumėte mama, palaidojusi savo vaiką, aplinkiniai  sutrinka: viena vertus, jie žino žiaurų faktą, antra vertus, iš jūsų elgsenos negauna tą faktą patvirtinančios informacijos. Gal todėl nemokam paguosti, kai kitam sunkiausia, slogiausia, ir nesileidžiam būti patys paguosti, net kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom?

Sudėtinga atsakyti. Nelaikyčiau savęs Pirčiupių motina. Keletui žmonių esu parodžiusi visą savo kančią. Tie iš vidaus einantys virpesiai yra tokie ekskliuzyviniai. Negali visiems rodyti, kad tu esi vėžininko mama. Mane ypač nervindavo tas įdėmus pašalinių žiūrėjimas. O kadangi Biržuose buvau gana  žinomas asmuo, to buvo ir tai trikdė.

Antra vertus, nesakyčiau, kad tos užuojautos man visai nereikėjo.

Ar manote, kad likimas mums atsiunčia tai, ko nusipelnom?

Manau, kad viskas, kas man buvo duota, buvo „arba – arba“. Labai koncentruota, stipru, intensyvu. Mums net šuns numarinimas kažkoks sunkus buvo.

Aš turėjau fantastiškus tėvus. Nežiūrint kaimo nepriteklių, turėjau viską, ko reikėjo. Man tikrai sekėsi. Gal iki Tomo ligos viskas per gerai buvo? Juk ir vaikas man buvo kaip stebuklas. Jis augo kartu su mano mokiniais. Ir tokiais dvasiniais saitai mudu buvom susiję… Jis mane palaikė net sirgdamas.

Taigi aš nemanau, kad čia buvo kokia bausmė ar egzistencinis prakeiksmas.

Ar tikite, kad mus užklupusi bėda gali būti mūsų apsaugojimas nuo kažko dar baisesnio?

Aš bandžiau tuo save guosti, bet nieko neišėjo.

• Iš mokyklos – į politiką

Gerai, užbaikime šitą siunkiasvorę pokalbio dalį ir ženkime į politikos „rojų“.

Ar būtent tragiški išgyvenimai paskatino jus iš mokyklos, iš mokytojystės pereiti į politiką?

Tą apsisprendimą lėmė aiškus suvokimas: pabaikite mane sunaikinti.

Netgi taip?

Taip. Tačiau tai buvo ne emocinis, o racionalus apsisprendimas po ilgų diskusijų su vyru. Reikėjo už kažko kabintis, kad neišprotėčiau. Prasidėjo visiška jausmų anemija… Praradau aistrą gyventi.

Iš tikrųjų buvau apsigimusi mokytoja. Labai mylėjau mokinius, o po sūnaus mirties man iš viso kiekvienas vaikas tapo aukso vertės. Bet nelaimė nudrenavo visas emocijas.

Išoriškai viskas lyg ir buvo taip pat – su vaikais žaidžiam, repetuojam, – bet manęs ten nebebuvo. Nemoku būti šalia. Mano charakteris lemia būti epicentre. Aš esu aistringa šios žemės gyventoja su visom šekspyriškom emocijom.

Todėl kandidatuoti į meres apsisprendžiau sąmoningai. Ir vėlgi – nereikia mistifikuoti: jeigu nebūtų buvę preliudijos (dvi kadencijas buvau rajono taryboje), nebūčiau pasiryžusi.

Tiesa, praleidau vieną svarbų momentą – aš labai norėjau tapti savo „Atžalyno“ mokyklos direktore. Kai išėjo į pensiją buvusi direktorė, dalyvavau konkurse, bet iš testo surinkau mažai balų – ir direktoriumi tapo kitas žmogus.

Mane buvo užknisęs tas „pavaduotojavimas“ – 20 metų kito šešėlyje. Tarsi už nieką neatsakai, tik pavaduoji. Jautiesi kažkoks pakaitalas. Nors buvau daugelio procesų varikliukas, viena iš lyderių.

Ir atėjus naujam direktoriui stengiausi, bet supratau, kad jis turi savo viziją, ir mokykla pamažu į tą pusę eina. Nesakau, kad tai blogai, – tiesiog kitaip.

Apsakykite saldžiausią savo, kaip mokytojos, akimirką. Kai profesionalo širdim nuteka medus ir atperka visus nervus, vargus.

Kai šneki į temą ar ne į temą ir pajunti, kad sakai kažką labai reikšminga – ne protu sugalvota. Tarsi kažkas per tave kalbėtų. Ir tas kalbėjimas rezonuoja su klausančiaisiais. Dieve, jei yra tas egzistencinis išgyvenimas, tai jis būtent tokiomis akimirkomis reiškiasi.

Po to jautiesi kaip akmenis krovęs, bet… Iš tiesų aš esu kalbos tarnas. Man auditorija yra būtina. Per dalijimąsi patiriu išsipildymą.

Kai buvę mokiniai man prisipažįsta, kad laikosi kažkokio mano „priesako“, aš dažniausiai neatsimenu, kad jį sakiau. Bet jiems įsirėžė. Matyt, tai buvo tomis atsivėrimo akimirkomis. Aš visada buvau 100 procentų sąžininga su jais.

Iš mokyklos išėjau todėl, kad man pasidarė nebeįdomu. Niekada nebus geras tas mokytojas, kuriam neįdomu. Tiesiog nekenčiu pasakymo: „Tiek metų atidaviau mokyklai…“ Kodėl atidavei? Ar tau pačiam nebuvo įdomu?

Vaikai turi jausti, kad tai, apie ką kalbi, tau svarbu. Sąžininga mokytojo laikysena yra labai svarbi.

Tai toks ryškiausias mano mokytojystės saldumas. Prie jo prisijungtų ir suvokimas, kad yra buvusių mokinių, kurie gyvena laikydamiesi tokių pat vertybių kaip tu – tai lyg tam tikra tąsa.

Man, pavyzdžiui, svarbu palaikyti silpnesnį žmogų, konkrečiai jam pagelbėti. Sąmoningai nepaskyriau jokių specialių merės priėmimo valandų – gali žmonės ateiti, kada jiems patogu. Iš pradžių ėjo labai daug, dabar mažiau, nes pamatė, kad nepamanipuliuos, į netikras problemas neįtrauks.

Bet aš dar negaliu atsakyti į jūsų klausimą, ką duoda valdžia. Aš nejaučiu savo posto ribų ir svorio. Aš tiesiog dirbu darbą. Dabar ir čia galėčiau pasakyti net aiškiau: aš ne gyvenu – aš dirbu. Darbuose randu užuovėją pati nuo savęs.

Toliau apgaudinėjate save?

Taip, ir toliau emocijas laikau užkonservuotas. Bet gal per šituos darbus aš išgysiu? Nes nemiga baigėsi, košmarai baigėsi.  Brutalus fizinis nuovargis mane išjungia, ir tai gerai.

 

Gyvenimas mus dažnai įmeta į keblias situacijas, bet mes net jas sugebame praeiti nesąmoningai, autopilotu.

Taip.

Ar yra pojūtis, kad po visų slogių išgyvenimų Jūs daugiau suprantate?

Banalybės lenda į galvą. Bet dabar labai aiškiai galiu identifikuoti, kur tikra, kur ne. Atrodo, anksčiau mane dar galima buvo apgauti. Dabar kartais klausau kalbų – ir taip aišku, kas už jų. Jautimas – tavęs negali apgauti – stiprina, suteikia laisvės, jėgos, net pranašumo.

Yra optimistai iki nevilties ir optimistai po nevilties. Ar galėtumėte pasakyti, kad išlikote optimiste ir po savo gyvenimo perkirtimo?

Ne. Kol kas esu niekas. Atrodo, kad gyvena kažkas kitas, o aš tik iš šono stebiu.

Tiesa, vieną kartą jau buvau įsijautus į merės vaidmenį… Lekia pro šoną mašina ir aptaško purvais nuo galvos iki kojų. Įsidėmiu numerį. Pyktis verda milžiniškas: paskambinsiu komisarui, – galvoju. Atėjusi į darbą ilgai klausinėjau savęs, ar skambinčiau, jei nebūčiau merė. Po ilgų debatų su savim nusprendžiau – neskambinčiau. Ir neskambinau.

…Kadangi gyvenime man nieko nebereikia ir niekas nieko iš manęs atimti jau nebegali, – tai ką man reiškia valdžia? Materija man neįdomi. Keliauti nenoriu. Todėl jaučiuosi visai laisva. Gal kažkiek turiu tuštybės ar didybės, – mat manau, kad praėjusi savo pragarus būsiu kitokia toje valdžioje. Bet tuo pačiu suprantu, kad biurokratija mane irgi valgys.

Tačiau man ėjimas į merės postą vis tiek švarus. Taip, aš gelbėjau save, bet ne tik.

Tikite, kad politikos girnos jūsų nesumals?

Mane gali sumalti buitine prasme ar per kokį nors  neapsižiūrėjimą. Gali nuversti, nuimti. Tačiau žmogiškąja prasme – tikrai nesumals.

 

Spausdinta 2011 m. „Dialoge“