Žinau, kokios sąmonės būsenos norėčiau numirti

Žinau, kokios sąmonės būsenos norėčiau numirti.
Sykį patyriau tokią būseną. Ir tai, ko gero, pats svarbiausias patyrimas per visą mano gyvenimą.
Žodžiais, be abejo, keblu bus tai perteikti, tačiau vis tik bandysiu jais atkurti tą ypatingą pajautą.
Nutiko tai Jordanijoje.
Pradžiai šioks toks kontekstas, arba išpažinimas klaidų, kurios galėjo kainuoti man gyvybę, bet atvedė į neįkainojamą patyrimą.
Nuomota mašina važiavau iš Akabos į Amaną. Po Petros grožio, po Wadi Rum dykumos saulėlydžio, paslaptingų nakties garsų ir auštančio ryto giesmės.
Įspūdžių buvo su kaupu, ir aš, ko gero, užsidariau juose kaip skafandre.
Pasirinkau ne autostradą, o keliavimą pajūriu – draugai sakė, kad šis kelias labai gražus ir įdomus.
Išvažiavus už Akabos pakelėse žmonės stabdė pravažiuojančius automobilius. Tačiau ne iš karto sumojau, kad irgi galėčiau ką nors pavėžėti. Kai tai toptelėjo – sustojau nesirinkdama. Vyriškis buvo kokių keturiasdešimties. Paaiškėjo, kad dirba apsaugininku įmonėje, kuri saugo bankus ir panašius objektus. Dabar jis keliavo pas tėvus, gyvenančius, pasak jo, man pakeliui.
Paskui paaiškėjo, kad ne visai pakeliui, bet…
Visai nepažįstamo žmogaus priėmimas į mažą erdvę – šiuo atveju automobilio saloną – turi savų ypatumų. Aš, pavyzdžiui, tokiose situacijose stengiuosi pakeleiviui sukurti kuo geresnę atmosferą, visaip jį kalbinu, net atsiklausiu, ar galiu sustoti pafotografuoti. Paprastai žmogus tokiomis aplinkybėmis greitai pasijunta lygiateisiu ir ima elgtis sau įprastai. Man dažniausiai tai tampa iššūkiu: pradedu gailėtis, kad sustojau, noriu išlaipinti pilietį kokioje nors autobusų stotelėje ar pakelės užeigoje. Bet niekada taip nepasielgiu.
Taigi drauge pavažiavus gal porą valandų mano bendrakeleivis paklausė, ar nesutikčiau užsukti į svečius – jo šeima labai apsidžiaugtų. Dar kartą perklaususi, ar tikrai nedaug turėsiu išsukti iš kelio ir ar bus galimybė nusiprausti, – sutikau.
Po šio sutarimo vyriškis gal 10 kartų skambino savo mamai ir ši jam: kaip supratau, jie vis derino vakarienės meniu.
Ir vakarienė buvo karališka. Mus pasodino ant pagalvių, padėtų ant žemės, o aplinkui gal metro spinduliu išdėliojo visokių valgių. Maniau, kad valgys visi, bet netrukus mus paliko vienu du. Tiesa, prieš tai įvyko pasisveikinimas: su trimis mano pakeleivio seserimis, jų vyrais, vaikais; su dviem broliais ir jų žmonomis bei vaikais; su dėde – žodžiu, žmonių apie dvidešimčia. Om. Nė vienas nekalba angliškai.
Kai išvažinėjau, jie visi palydėjo mane iki mašinos, o vaikai dar ir ilgokai bėgo paskui akmenuotu gyvenvietės keliuku. Taip ir matau juos atbulinio vaizdo veidrodėlyje.
Buvau apdujusi. Ne tiek sunkiai mano vakarietiškas skrandis dorojosi su arabišku maistu, kiek nelengvai virškinosi man tas… kažkas… Gal šių žmonių norėjimas / gebėjimas svečią priimti kaip karalių – su maksimaliu dėmesingumu, svetingumu, vaišingumu? Gal per staigiai iš savo vienatvės burbulo įnėriau į bendravimo gelmes?
Faktas: įsukau ne į tą kelią.
Mano „Maps.me“ programa iPade ilgokai padelsusi vis tik pradėjo rodyti kelią į Amaną. Ėmiau kilti siauru kalnų keliu aukštyn. Po kurio laiko iš priekio pasirodė didžiulis sunkvežimis – prasilenkti vietos nebuvo, tad atbulomis stūmiausi žemyn iki kelio praplatėjimo.
Reikėjo sukti atgal, bet nepasukau.
Sutemo. Pradėjau jausti nerimą, ar tikrai tuo keliu važiuoju. Sustojau pirmame pasitaikiusiame miestelyje. Būrys vyrų kaip tik sėdėjo aikštėje. Priėjusi prie jų paklausiau, ar šitas kelias į Amaną. Ne, – atsakė jie.
Maniau, kad manęs nesupranta, – kaip gali kelias nevesti į sostinę?!
Neapsisukau.
Dar vieną šansą turėjau degalinėje, kai šiek tiek angliškai kalbanti moteris man liepė išsukti iš to kelio, kuri rodo GPS ir važiuoti važiuoti, kol privažiuosiu autostradą. Patikėjau technika, o ne ja. Gal todėl, kad ji susierzino, kai atsisakiau užsukti pas ją į svečius.
Turėjau suprasti, kad kažkas ne taip ir grįžti atgal. Įveiktas kelias – pažįstamas ir dėl to visada labiau saugus. Tačiau aš neapsisukau.
Tamsa tapo juoda, neįžiūrima. Tik mano mašinos šviesų ruoželis.
Sustojau, išjungiau šviesas – ir nieko aplink neliko. Tik kelios blankios žvaigždės danguje.
Vėl pajudėjau. GPS rodė vingių vingius, lyg rentgenuotų žarnyną. O aš vis tikėjausi, kad po šito pakilimo jau bus tas paskutinis nusileidimas į antrą kalnų pusę. Bet.
Pavojingiausia buvo ties posūkiais. Mano aukštyn kylančios mašinos šviesos atsiplėšdavo nuo žemės ir šviesdavo dievui į langus, ir aš sukdavau beveik aklai. Pasiduodama intuicijai. Vaizduotė ėmė piešti reginius, kaip lekiu su automobiliu nuo skardžio. Mintimis gaudžiau krintančią mašiną, stačiau ją ant to siauro, duobėto, akmenuoto kalnų kelio ir kiekvieną posūkį „ėmiau“ šimtu procentų. Suvokimas, kad suklydimas reikš mirtį, leido maksimaliai susikoncentruoti.
Čia dar ir iPadas išsikrovė, o turimas USB nekrovė. Tas virtualaus vaizdo dingimas persmelkė kaip didžiulis praradimas – ir tuo pačiu suspaudė visą pasaulį vien į tą kelią, į tą akimirką.
Ir tada patyriau dievišką malonę: stojo ramybė ir visiškas aiškumas – bus taip, kaip tegali būti, daryk, ką gali, viskas visada tobula.
Tokios sąmonės būsenos ir norėčiau mirti.
***
Kaip viskas baigėsi? Po beveik 8 valandų kelio aš nusileidau nuo kalno ir pataikiau prie policininkų posto. Netoliese jau buvo matyti autostrados šviesos, bet aš neįsivaizdavau, į kurią pusę Amanas, tad užėjau paklausti. Vyrai nusijuokė: miestas ten, iš kur tu atvažiavai. Aš jiems sakau, kad atvažiavau nuo kalnų. Taip pokalbis ir vyko, kaip toje dainoje: mergina sako – rasa; vaikinas sako – šlapia. Iš mano tikinimo, kad važiavau per kalnus jie tik smagiai juokėsi.
Paprašiau leisti nors kiek pasikrauti iPadą. Prijungėm. Įsijungė „Maps.me“ ir atvertė tą žemėlapio vietą, kurioje programa užlūžo. Trys Jordanijos policininkai sustingo prie ekranėlio. „Negali būti! Kelias nepravažiuojamas! Jis seniai uždarytas! Kaip jūs?! Iš kur? Ar galime nusifotografuoti?“
Policininkai privaišino arbata, palydėjo iki autostrados ir pamirksėjo ilgosiomis šviesomis.
Autostrada man atrodė, kaip dievo stalas: šviesus, platus ir saugus.