Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė
Wadi Rum dykuma. 2016
1981 m. Šventė Obeliuose
1989 m. sausa vasara
Vėjaraupiai. 1995
Lietuvaitė su tėčiu. 2013
Panašaus likimo
Antausis ar palaiminimas?
Nuotr. Mama ,sesuo Nijolė, aš ir brolis Ramutis.
Vasario 9 prasidės ugninės Beždžionės metai (pagal Rytų kalendorių). Gimusiems Tigro metais jie žadami labai blogi. Esą sumenks gyvybinė energija, kils problemų su sveikata, aplankys finansinės problemos. Na, beveik smerčius.
Kad nors kiek viską amortizuotume ir išgyventume iki Tigrams nepalankių metų pabaigos (2017 sausio 28) siūloma daug medituoti ir pasikeisti savo vardą. Tą kaip matote aš padariau – prijungiau antrą vardą Ona, gautą bernavojimo/ sutvirtinimo metu.
xxx
Kažkaip tėvai ilgokai neprisiruošė manęs pabermavoti (taip pas mus sakydavo), ir rengiausi tai šventei gal kokių 5-6 būdama. Lankiau pamokėlės bažnyčioje ir jaučiausi ramiai ir džiugiai. Tik štai paskutinę dieną broliai pasikvietė mane už alyvų krūmo ir liūdnais veidais pranešė, kad turi pasakyti, kaip bus iš tikrųjų.
Detalių jau neprisimenu, bet esmės nepamiršau. Jie pasakė, kad kai kunigas sukalbės maldelę, jis man trenks antausį. Tu, sako, tvirtai atsistok, kad nenugriūtum, nes kuo didesnis vaikas, tuo jam smarkiau kunigas kerta. Mat, didesni vaikai didesnių ir nuodėmių yra padarę.
Kai visus vaikus išrikiavo, aš pertempiau savo „krikštamotę” į patį eilės galą. Galvoju, kol visiems tuos antausius skaldys, kunigui ranka pavargs, ir man ne taip skaudžiai klius. O kunigas ne nuo tos pusės pradėjo, ir prie manęs pirmos priartėjo. Viskas buvo kaip broliai sakė. Po trumpos maldos jis pakėlė ranką – aš staigiau atsitūpiau. Dar nebuvau pasiruošus smūgio priimti.
Kol už smakro paėmęs kunigas mane tiesino ir kažką kalbėjo, susitaikiau su žiauriu likimu…ir jokio antausio nebuvo, tik atsargus prisilietimas prie skruosto ir palaiminimas.
Atsiskyręs
Stiklinė akis
Nežinau, kas man vaikystėje, pradinėse klasėse, buvo užėję, bet labai panorėjau akinių. Dėjau kapeiką prie kapeikos ir susitaupiau autobuso bilietui į Rokiškį ir atgal.
Tėvams, aišku, nesakiau, kad į mokyklą neisiu, o važiuosiu į Rokiškį akių tikrintis. Niekam nieko nesakiau. Maniau, sakysiu daktarui, kad nematau, ir man išrašys receptą akiniams. Tada susitaupysiu ir nusipirksiu su rudais rėmeliais. Niekada ant jų neatsisėsiu, visada žinosiu kur yra, kai norėsiu skaityti.
Jau neprisimenu, kaip ten mane užrašė pas okulistą (naujas buvo žodis!) – juk neturėjau jokio siuntimo ar paciento kortelės. Gal registratorei kokią graudžią istoriją papasakojau.
Bet sėdėjau prie to okulisto kabineto turbūt visą dieną. Visus kviečia, manęs ne. Atsibodo viskas, valgyt norisi, ėmiau visur šmirinėti. Kai į kabinetą įėjo moteris su berniuku, aš prisikišau prie rakto skylutės – gydytojo stalas matėsi gerai. Berniuką pasodino į gyvenime man nematytą krėslą. Seselė užėjo iš nugaros ir abiem rankom jam suėmė už galvos. Berniukas susuko kojas per čiurnas. Gydytojas priėjo iš šono, rankoj stilkinė, galvoju duos berniukui atsigerti, – o jis tik makt nykščiu į akį ir anoji įkrito į stiklinę.
Iš siaubo atgriuvau nuo durų – tokiai procedūrai aš nebuvau pasiruošusi.
Vėju atskridau į autobusų stotį ir važiuodama namo vis mirksėjau ir čiupinėjau savo akis.
Bijodama gauti velnių niekada nesiaiškinau, kaip tas akis tikrina, ar visada išverčia į stiklinę.
Po daugel metų ryte pabudau ir ant viešbučio spintelės prie lovos pamačiau akį stiklinėje. Pasaulis išsiplėtė ir susiaurėjo vienu metu. Aš buvau ir viešbutyje, ir Rokiškyje. Ir gyva, ir mirusi.
Melsva akis vyzdžiu atsisukusi į mano pusę gulėjo stiklnėje su vandeniu ir įdėmiai žiūrėjo į mane.
Nesvarbu, kad paskui išsiaiškinau, kaip ta akis atsidūrė tiesiai prieš mano akis – viskas banalu, jokios mistikos – vis tiek aiškiai jaučiu: tai metafizinė, gal net trečioji mano akis, vis dar nerandanti manęs.
ET, 2016