Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė

Elena Tervidytė

Gimiau. Gyvenu. Mirsiu.

Lenino, Lukiškių aikštėje

lukiskiu a fb

Dvi istorijos, nutikusios Lukiškių aikštėje. Vieną – linksmą – draugams pasakoju, kitos tragiškos – ne. Iš tikrųjų šios kaip istorijos aš ir nežinau. Buvusį bendradarbį, poetą rado ant aikštės suolo negyvą, kalbėjo, kad pasmaugtą.
Linksma istorija nutiko, kai Lukiškių aikštė dar buvo Lenino. Mūsų kompanija – Virgis, Algis, Rimas, Augis, Sigitas, aš – ilgokai pasėdėjome „Neringoje“. Išėjome šiltučiai, atsisveikinti sustojome ties Lenino a.kampu, ir man šovė į galvą noras pamokyti juos kiek keistokos, švelniai tariant, sutartinės. Žinojau, kad jie turi ir klausą, ir balsus – buvom ėję į žygį. O žygyje viskas aiškiau ne ant delno.
Tad paskirsčiau arijas. Esmė tokia: du traukia pagrindinę melodiją: tra lia lia lia le lia le , – ji tokia vingiuota,minkšta, po antro pakartojamos prisijungia du kiti. Melodija kampuota: Žali lapai, smulkūs krapai. Ir trečioji – viską užtvirtinančioji : šūds kampe, šūds kampe.
Mums ne iš karto pasisekė gerą skambėjimą pasiekti, bet kokį dešimtą kartą kartojant jau aidėjo visai smagiai.
Ir tada šalia išdygo du milicininkai. Jie nutraukė mūsų dainuojamosios poezijos aktą ir labai proziškai paklausė: kas tas šūds kampe?
Kaip dievą myliu, mes ne iš karto supratome, ką jie nori mums pripiršti, o kai supratome, panaudojome ir hermeneutikos, ir etnologijos, ir filologijos, ir baltologijos žinias.
Ir vos neįmerkėm uodegos. Bet lemiamu momentu, kai milicininkai jau kvietė gaziką, Virgis prokuroru tonu paklausė: o apie ką jūs pagalvojote išgirdę mūsų dainą?!
Uniformuoti vyrai nieko negalėjo atsakyti. Bingo! Mes skubiai atsisveikinome.
Pro Iljičių praėjome tyliai. Jis gniaužė rankoje savo kepurę.

Mėgstamiausias mano tėvo darbas

Kiemas prie mūsų varganos grytelės Skriduliuose buvo penkių zuikio šuolių.
Tėvas išėjo malkų kapoti. Po kurio laiko kapojimo garsai liovėsi. Mama pradarė virtuvės langelį ir šaukia.
Tėvai, a, tėvai.
Po kelių garsių pašaukimų jis atsiliepia: Ką?
Ko nedirbi?- klausia mama.
Dirbu, – atsako tėvas.
Ką tu dirbi – nieko nesigirdi?! – pyksta mama.
Galvoju, – atsako tėvas.
Tai buvo pats mėgstamiausias mano tėvo darbas.

Prie gryteles1 b fb

Nuotr.prie grytelės sesuo Nijolė, kaimynė Zina (Zinka) ir ET.

Filosofas Arvydas Šliogeris apie Elenos Tervidytės fotografijas

…vienintelė vieta, kurioje mirtingajam atsiveria amžinybė yra akimirka. Kodėl? Ogi todėl, kad kitos vietos paprasčiausiai nėra. Vienintelis menas, mums atveriantis akimirką ir visą jos pilnatvę, yra fotografija, – šitaip, per akimirką, ji atveria ir mums pasiekiamos amžinybės pilnatvę. Tikras fotografas yra tas, kuris pasitiki akimirka žinodamas, kad už jos nieko nėra.

Elena tiesiog intuityviai pasitiki akimirka. Tai rodo du dalykai, akivaizdžiai matomi jos fotovaizduose. Pirmiausia, ji nesistengia specializuotis; jos fotovaizdai nepririšti prie vienos rūšies daiktų ar situacijų. Šitaip ji lieka ištikima mūsų gyvenimo akimirkų gyvenimui – jame nėra privilegijuotų ar nereikšmingų atverčių, – žinoma, jei sugebi tai suprasti. Visos akimirkos vienodai svarbios, kiekvienas daiktas, žmogus ar įvykis – tiltas, vaikas sūpuoklėse, Valionis, senas fotoaparatas, grikių raudoniu nutviekstas laukas, griuvėsiai, kelias, bičiulė su cigarete dantyse – gali tapti amžinybės atsivėrimo vieta – epifanija. Šituo atvirumu visoms akimirkoms fotografas mėgėjas, – kad ir kaip tai keistai skambėtų, – pranašesnis už fotoprofesionalą, nes pastarasis specializuojasi, ir… praranda visų ir kiekvienos akimirkos pilnatvę.

Antras dalykas, parodantis Elenos fotovaizdo autentiškumą, – ji pasitiki pačiais daiktais ir leidžia jiems pasirodyti tokiems, kokie jie esti savaime – visiškai uždari, paprasti, tylūs, bekalbiai ir abejingi tam, kuris į juos žiūri arba juos fotografuoja. Elena myli savo fotografuojamus daiktus. Ji leidžia jiems apsireikšti jų neprievartaudama, neversdama jų kalbėti jiems svetima kalba, ji nepaverčia jų kalbos maišais, savo jausmų, sentimentų, savo evoliucijos, simpatijų ar antipatijų rezervuarais. Jos fotovaizdų herojai nerašo disertacijų, nepretenduoja į visokiausias „gelmes“ ar „simbolizmus“. Jie atsiveria tokie, kokie galėtų būti tada, kai lieka vieni, kai šalia jų ar priešais juos nėra jokio žmogaus, net fotografo.

Štai kodėl man patinka Elenos fotovaizdai – paprasti, nepretenzingi, tvirtai suręsti ir savaip reiklūs, – jie sako: pažvelk į mus ir užsičiaupk. Tiesiog pažvelk ir patylėk, nes dabar kalbame mes, vieninteliai Tavo amžinybės žinianešiai…

 Įžanginis žodis Elenos Tervidytės fotoparodai