Esu išsaugojusi mažos dukros batukus. Raudonus.
Prisėdus žiemiškai vėsiame sodo name pamačiau tuos batukus ir supratau, kodėl daugybę metų juos saugau. Panašius batukus vaikystėje aš praradau…
Įtariu, kad mūsų simpatijas/ antipatijas lemia vaikystėje patirti išgyvenimai. Jie tūno mūsų pasąmonėje kaip tikri konspiratoriai, o sulaukę progos ką nors atpažinti, užuosti, pajausti, paspaudžia pasirinkimo „mygtuką“. Mes patys nieko nesirenkam.
Xxx
Vasarą, regis, tarp trečios ir ketvirtos klasės, gavau dovanų raudonus batukus. Jie buvo tokie gražūs, kad pirmosiomis dienomis tik po kambarį su jais vaikščiodavau. Tada padukus nuvalius padėdavau į etažerės lentyną. Brolis ir sesuo savo lentynose laikė knygas, o aš pasidėjau tuos batus. Jie nemanė, kad batams tarp knygų vieta, bet aš nenusileidau: savo lentynoje galiu laikyti, ką noriu. Kadangi batukai visada būdavo švarutėliai, netrukus jie paliko juos ramybėje.
Paskui po truputį su tais batais ėmiau ir po lauką pavaikščioti, ir dėti nebe ant etažerės lentynos , o į popierinę dėžutę, kurią iš visų šonų apipaišiau. Namelis, iš kurio kamino rūksta dūmai, takelis, kuris kelis kartus gracingai suvingiuoja. Eglė, kuri visada žalia. Dar šuo, labiau panašus į suoliuką nei į gyvūną, tačiau pašauktas visada atsiliepia. Tolyje dar nusipiešdavo miškas. Mažai panašus į tą, kuriame uogaudavom ir grybaudavom. Dar kur nors tekėdavo upelis. Toks mėlynas mėlynas. Pilnas žuvų, vėžių, šiugždančių švendrių.
Štai tokiam jaukiame pasaulyje aš apgyvendinau savo raudonuosius batukus.
Nežinojau, kad už prisirišimą teks skaudžiai sumokėti.
Xxx
Tėvai tvarkė šieną paupio pievose. Aš irgi paupin nuėjau. Prie tilto nusieviau dailiuosius savo batukus. Iki šiol atsimenu, kaip kruopščiai ieškojau gražiausio kupsto ir suradusi tokį ant jo užkėliau savo turtą. Saulės šviesoje batukai buvo dar gražesni. Pasigėrėjusi jais patraukiau paupiu tolyn samtelių sumerkti.
Buvo tikrai graži diena. Upės vanduo mirguliavo nuo laumžirgių. Pieva dūzgė nuo visokios gyvasties. Kvepėjo šviežiai nupjauta drėgmės prisigėrusi žolė. Mama man pamojavo, ir iš to trumpo jos mosto tapo aišku, kad judviejų su tėvu nuotaika gera. Taip nutikdavo nedažnai, ir ta laimės pajauta tiesiog sprogdino mano mažą širdį.
Suleidusi samtelius grįžau atgal ir priėjau prie tėvų. „Aš tokia laiminga, man taip gera. Aš visus labia myliu“,- pasakiau garsiai. Tai nebuvo įprasta mūsų šeimoje.
Tėvas švelniai patempė mane už ausies, ir aš lyg patrakus nulėkiau prie tilto.
Žinojau, iš kurios vietos pamatysiu savuosius batus. Nepamačiau, bet ilgai savo akimis netikėjau.Stovėjau ir mirksėjau.
Paskui iki vakaro tamsos vis ieškojau ir po pievą , ir po tiltu, ir ant tilto – negalėdama suvokti, kad kažkas juos paėmė. Juk jie man taip brangūs! Juk jie man pirmieji!
Tėvai greit suprato, kad tų batelių nerasiu, kad niekas nepajuokavo, niekas jų nepaslėpė. Kitą dieną draugė pasakė: „girdėjau, tavo batus pavogė“. Tada pratrūkau verkti. O paupyje neverkiau. Tėvai nesakė to baisaus žodžio – pavogė. Jie sakė „kažkas paėmė tavo batukus“.
Tas „paėmė“ man atrodė toks nekaltas, kad per naktį prirašiau skelbimų: „Kas paėmėte mano raudonuosius batukus iš paupio prie tilto, labai prašau, grąžinkite. Alytė“ ,- ir vinukais prikaliau keturiuose tilto kampuose.
Lietaus ilgai nebuvo, ir mano šauksmas, kreivom spausdintinėm raidėm išsakytas, kabėjo kelias savaites.
Tačiau to šauksmo niekas neišgirdo. Batų niekas negrąžino.
Ir vieną apniukusį vakarą aš pati nuplėšiau savo skelbimus. Atvažiavau brolio dviračiu persikreipus, nes per kartelę minti dar nepasiekiau, ir nudrėskiau.
Užėjo lietus – palindau patiltėn su visu dviračiu. Pradėjo griausti, žaibuoti. Galvojau, kad dangus man stengiasi kažką pasakyti, o aš nesuprantu ką. Ėmiau garsiai melstis: „Angele sarge, mano gerasis. Būk prie manęs….”
Žaibas trenkė taip arti, kad karšto oro srovė tiesiog perskrodė mano sustirusį kūną. Ir įdegino skausmingo prisirišimo įdagą.
Elena Tervidytė
