Posūkis

Šiandien vis galvoju, kaip savo dešimtmečiam draugui vaizdžiai paaiškinti, kad meluoti yra labai blogai.

Gal pasinaudosiu žemėlapio metafora.

xxx

Gyvenimas yra kaip nepažįstama vietovė. Kad joje susiorentuotumei, reikia turėti žemėlapį ar GPS. Artimi žmonės ar jau ilgiau po tą vietovę (gyvenimą) vaikščiojusieji mums gali padėti.  Jei sakome, kad norime tapti garsiais sportininkais, tėvai arba treneris sužymi „maršrutą“: grūdinkis, kas rytą daryk  mankštą, reguliariai lankyk treniruotes, laikykis sveiko režimo ir pan. Šiuo keliu eidamas, gali pasiekti neblogų sportinių rezultatų. Arba tapti labai stiprus ir sveikas.

Tai paprastas maršrutas. Įsivaizduokim kiek sudėtingesnį.

Tu myli savo mamą ir tėtį ir nori, kad jie būtų laimingi. Ir pats nori būti laimingas. Bet štai nutinka šis tas labai nemalonaus. Tu graužiesi, tu bijai, tačiau nesakai tėvams, nes nenori, kad jie nervuotųsi ar pyktų.

Kitaip sakant, tu jiems pakiši netikrą žemėlapį. Ten pažymėta, kad tu sėkmingai perėjai „tiltą“, o iš tikrųjų tu juk įkritai, ir tau reikia jų pagalbos, bet jie tau jos nesuteiks, nes jie mano, kad tau viskas gerai. Kai tik Tu tėvams pameluoji, jūs pradedate eiti skirtingais maršrutais, mielasis.

Melas yra tarsi klaidinantis žemėlapis. Patys artimiausi žmonės ima vienas kito nesuprasti ir galiausiai neberanda vienas kito. Juk tu šito nenori?!

xxx

Dar turiu pagludinti. Gal padėsite?

Parašiau tekstuką apie spyną iPade – suskambo telefonas, atsiliepiau. Vaikai pasinaudojo proga – įrašo neliko. Iš naujo rašyti tingiu („tingėti negarbinga, tingėti negražu…“) – sugalvosite patys, nes spyna bais metafiziškas daiktas:)

Dieveniškės – Lietuvos „apendikse“. 27 kilometrai už Šalčininkų prie pat Baltarusijos sienos.

Pirmą sykį šitam miestuke buvau studijų metais. Teatsimenu, kad  kambariokės Genovaitės mama jos namelius užgriuvusiems studenčiokams pečiuje kepė  bandas iš stambiai tarkuotų bulvių. Skanesnio valgio  būt negali. Atskirame puode buvo šildomas padažas su spirgučiais ir žolelėmis. Atsimenu tą kvapą.

Šįkart einant per miestelį lydėjo kitas kvapas – mėžiamo mėšlo – ir jis atgaivino dar ankstesnius priminimus.

Man bebaigiant vidurinę tėtis jau sunkiai sirgo, tad daug darbų tekdavo daryti man. Regis, 1968 vasarą nusprendžiau, kad reikia iš tvartelio mėšlą išmėžti. Ir tada vieną saulėtą dieną  netikėtai mūsų kieme pasirodė mano literatūros mokytoja Valerija Pučkienė. Išlindau iš  į žemę pasmegusio tvartelio basom mėšlinom kojom, prakaituota… O mokytoja stovėjo puošni, kvapni. Norėjau skradžiai žemę prasmegti,  bet gerai, kad likimas mūsų norų dažnai nepaiso.

Dabar mano mokytoja guli po sunkios operacijos, o aš einu per Dieveniškes. Su kvapais ir prisiminimais.

Čia užrašai dviem kalbom. Čia namai „lenkiškom“ spalvom dažyti. Daug varganų, pagriuvusių. Nuniokoti, kaip beveik visuose Lietuvos miesteliuose, kultūros namai. Šviečia mokykla ir paštas.  Ypatinga atmosfera, aišku, bažnyčioje ir  šventoriuje. Už fasado yra klebono gyvenimo ir ūkio. Pravertas kambario langas, tingiai atremta šluota teikia artumo ir  gyvasties.

xxx

Miestelyje yra dvi kavinės. Viena nedirbo, kitoje buvo užsakyti gedulingi pietūs. Ir Šalčininkuose tas pats. Tad šį kartą likome ne tik be pečiuje keptų bandų, bet ir be pietų.

Tačiau kelionė buvo puiki. Didžiausias įspūdis – šis kryžius. Vienas laukuose.

Žvilgsnis į Skridulius nuo Didsodės pusės (2013)

Tarybiniais laikais kolūkio šiaudus kraudavo į labai dideles stirtas. Gal net šešių – dešimties klojimų ilgio ir žymiai aukštesnes nei aplinkiniai pastatai. Mes, vaikai, tas stirtas žiauriai mėgom. Išrausdavom jose tunelių tuneliukų, pasidarydavom nušliauštukes nuo pačio viršaus, įsitaisydavom guolius debesims stebėti… Kartais ir slėpynėms stirtos puikiai pasitarnaudavo.

Tačiau Virgiui slėpynės iš viso nepatiko – nei prie stirtų, nei prie fermų – niekur.

Kai ieškantysis suskaičiuodavo iki sutarto šimto ir sušukdavo „aš einu“, mūsų bičiulis beveik tą pačią akimirką išlįsdavo jam prieš akis ir džiugiai pranešdavo: „aš čia“. Mes jam šimtą sykių aiškinom, kad reikia slėptis, o ne rodytis, kad jis sumauna  visą žaidimą, bet visų spaudžiamas Virgis tyliai ištardavo: aš bijau, kad manęs niekas neras, ir mes nutildavom tarsi suvokę jo žodžių metafiziką.

Šiandien Virgis mirė, tiksliau, neaišku, kada jis mirė – jį tik šiandien rado.

ET