Kategorijos archyvas: Nuotrauka su tekstu

Pokštininkas tas gyvenimas, arba Motoroleris „Turist“

Po trečio kurso atlikusi ilgąją praktiką smagioje  „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje nusipirkau motorolerį „Turist“. Juo ir parvažiavau į Vilnių. Pamenu, kad nusileidimo kalnas ties Paneriais atrodė labai status ir ilgas… Ir kad tik įvažiavus į miestą mane sustabdė milicininkas.

Pirkinys nebuvo sėkmingas, bet ne apie tai daina. Dabar noriu papasakoti dvi  trumpas istorijas. Taip jau nutiko, kad viena linksma, kita – nelabai.

Nuo kurios pradėti? Linksmos.Ok.

 „Tarybinės Klaipėdos“ praktikantė.

Po universiteto pradėjusi dirbti “Tarybinės mokyklos” žurnale šiltu metų laiku į komandiruotes važiuodavau motoroleriu. Netikėtai atvažiuoti nebuvo priimta, reikėdavo pranešti arba švietimo skyriui, ir ans ant ausų pastatydavo mokyklą, arba tiesiai mokyklai, ir ši pati ant blakstienų pasistiebdavo. Nors norėdavau pabendrauti tik su kokiu nors vienu mokytoju

(dėl straipsnio sutarti ar gerąją patirtį aprašyti), direktoriaus išvengti nebūdavo galima. Tokia tvarka vyravo.

Taigi mokyklai buvo pranešta, kad atvažiuos „Tarybinės mokyklos“ skyriaus redaktorė. Nors mokslinio-metodinio žurnalo darbuotojai jokių detektyvinių arba meilės istorijų neieškodavo, bet mokyklų vadovai vie tiek kažkodėl sunerimdavo. Gal todėl, kad kai kurie kolegos iš „Tarybinio mokytojo“ juos mėgdavo pašokdinti…

Taigi atvažiuoju į mokyklą kiek anksčiau nei sutarta. Įeinu su motociklininko šalmu ant rankos bei rankinunku ant peties ir pataikau tiesiai ant valytojos, drėgnu skuduru plaunančios koriadoriaus grindis. Pasisveikinu, o ji: „Oi, vaikeli, nesimaišyk tu čia dabar, mes svečių laukiam“. Šiaip ne taip į tualetą praleidžia.

…kai eidami su direktoriumi valytoją sutikome ant laiptų, moteriškė vos aukštielninka nenugriuvo. Aš smagiai juokiausi ir už alkūnės prilaikiau, o direktorius akis išpūtęs tai į vieną, tai į kitą dirsčiojo.

Nors taip jis buvo „apeitas“ J

Legendinis ET motoroleris, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, studijų metais ir kai kurie būsimi geologai naktimis pajodinėdavo. Įamžintas ne Rimas :)

Nežinau, kodėl, bet niekas iš sunkiai tais laikais surandamų meistrų man nesugebėjo motorolerio akumuliatoriaus pakrauti taip, kad „žirgas“ negestų ties kiekviena sankryža, kai tik sumažinu gazą (taip, gazą – negaliu rašyti apsisukimus). O naujo nusipirkti gal nebuvo, o gal aš pinigų neturėjau. Nebežinau. Vienžo, matyt, pavargau aš su tuo motoroleriu nuolat derėtis, kad užsivestų, kad neužgestų, ir pabėdavojau vienam geram draugui. Pamenu, Rimas paklausė, ar moto apdraustas, atsakiau, kad taip. Pakalbėjom ir pamiršau.

Netrukus Mama mirtinai susirgo. Aš tada gyvenau pas seserį Naujininkuose, o Mama netoliese pas brolį. Tad nereikėjo man jokios transporto priemonės: per 10 minučių nulėkdavau -parlėkdavau. Kai visi artimieji išvažiavo atostogų (nežinojom, kiek laiko ir jėgų dar prireiks slaugymui)- iš viso apsigyvenau brolio bute.

Neapsakomas atsisveikinimo su Mama mėnuo.

O motoroleris stovėjo prie sesers namų. Vieną dieną nuėjus jo neradau. Pranešiau milicijai. Šie, aišku, jokių vilčių nesuteikė, pasakė: „jei rasit – praneškit“. Neradau ir neieškojau. Ir draudimo negavau, nes transporto priemonė dingo pirmąją dieną po draudimo termino baigties J

Nepergyvenau labai, nes ne „geležėlės“ tada buvo svarbu.

Po kokių metų susitikom su Rimu, prisėdom kavos išgerti. Jis juokais ir sako:„galėtum ir kuo stipresniu pavaišinti“. Galėčiau,-sakau,- o kokia proga? „Na, aš tavo motorolerį neutralizavau“. Mano draugas taip džiugiai paaiškino, kaip nuvarė mano motorolerį toli į kaimą, kad aš gaučiau draudimą ir galvos man dėl jo neskaudėtų.

Padėkojau ir, aišku, nieko nepasakiau apie tą pasibaigusi draudimą.

Pajutau, kad mano karma tokiems gudravimams netinkama, bet 100 procentų ir su viršum tuo įsitikinau pabandžiusi pagelbėti puseserei realizuoti valiutą. Gavau „lėlę“ ir ilgai mokamus „alimentus“. Pokštininkas tas gyvenimas.

 

 

 

Didinga uola. Bali, 2017

Kai „susitinkam“ su uola, kalnu, ežeru ar debesimis mums nekyla noras pradėti juos tobulinti: kad nebūtų toks didelis/mažas, toks tamsus/šviesus, pakeistų formą, spalvą, gyvenimo vietą… O kodėl susitikę su kitokiu nei mes žmogumi, dažnai norime  pakeisti jį arba bent jo reakcijas, elgseną?

Norim savo Ego antrininko :) Nesąmoningai ir , aišku, tik norėdami kitam „gero“. Om

Jurgos Ivanauskaitės sms. I d.

Apie Jurgą Ivanauskaitę, talentingą rašytoją, ryškią asmenybę, dailininkę, daug parašyta, pasakyta, parodyta.  Tad tik imk ir skaityk. Todėl šią Jos gimtadienio dieną nieko nerašau, įdedu  autentikos – keletą Jurgos man rašytų sms ir nuotraukų, kurios, mano galva, gal padės geriau suprasti apie ką rašoma.

Jurga IVANAUSKAITĖ:

Prisiminiau, kad blondinei dar reiks blakstienu, gal gali paklaust Juditos, kur tokie daiktai veisiasi ir kaip prisitvirtina prie akiu. Sviesaus vakaro

2006 06 02

Valio. Tik man reik nelabai ilgu, kuklesniu, ir turbut dar reiks kliju

2006 06 03

Labai blogai jauciuosi.Net blondinei neturiu jegu

2006 06 04

Nudeginta visa gleivine, vos pajegiu kvepuot, nieko nepraryju ir beveik neprakalbu

2006 06 04

jurga-su-veidrodziu-0042-copy

Medikai sako, kad taip ir turi buti. Ryt gal jau bus geriau. Pranesiu

2006 06 04

Siandien jau siek tiek geriau. Treciadieni apie 10-11 gal galetum pavezt i Santariskes? Masaza kada nors isbandysiu, siandien uzsiimu skalbimo terapija

2006 06 05

Ryt susitarsim. Neplanuoju net pusdienio i prieki

2006 06 05

Gerai kad nepirkai. Gal treciadieni nuvaziuosim i ortopedine pard. Nevark

2006 06 05

Atsigavau, o Tu? Labai aciu uz kantrybe. Didziausia ispudi man padare kaciu sepecio kaina

2006 06 08

Batai nuostabus, tikrai eisiu su jais miegot. Didziausias aciu!

2006 06 09

jurga-akrobate-0042-kadruota-copy

Su Batais esu miske ir intensyviai galvoju kad man reik dar vienos tokios poros

2006 06 11

Vieni butu namams, kiti laukui

2006 06 11

Nerizikuok. Gal dar kur nors yra STDPTOP parduotuve kurioj butu pasislepe tokie pat svajoniu batai?

2006 06 12

Friducios luks ypac Blondine, kuri akivaizdziai mane nustelbia. Ar jos susikibs rankom? Gal gali atsiust vien Blondes foto?

2006 06 14

Namuos vesu. Laukan turbut neisiu, nes karstis labai vargina. Gerai kad Blondinei davei apelsina nes seselis mane gasdino

2006 06 18

frida-0005-abi-ret-batai-copy

Dvigubai stipresnes chemijos pagal JAV metoda atsisakiau, didins 20%pagal svedus Jei tai paskutine mano vasara noriu ja matyt gyvo, o ne leisgyvio zmogaus akim

2006 06 20

Laikausi.Koja ketvirtadieni persvies, bet daktaras Svedijoj ir Grisk. pataria neoperuot, nes per daug kruviu organizmui. Blondine visiem labai patinka

2006 06 21

jurga-0064-blond-copy

O ar gavai auksinio dazo?

2006 06 21

 

Apie trečią brolį Kęstutį

kestutis-skriduliuos-wSako, jis buvo gražiausias iš mūsų penkių. Nežinau, bet moterys prie jo lipo kaip bitės prie medaus. Kai paryčiais pareidavo išgėręs, prikeldavo Mamą ir imdavo pasakoti, kad šita (Irena, Janina, Polina etc) tai nuostabiausia, gražiausia, šauniausia. Ir kad su ja tikrai ženysis, ir ji Mamą ant rankų nešios.

Mama su viskuo sutikdavo ir šiaip ne taip įkalbėdavo jį eit gult.

Nesiženijo Kęstutis ilgai.

Mama atlaikė daug nuo jo verkiančių ir vistiek jį mylinčių. Bent taip jau jos šnarbščiodavos sakydavo. Mama ramindavo jas savotiškai: „nepergyvenk, mieloji, jis toks chuliganas, nesigailėk, kad ir išsiskiriate.”

Vedė Kęstutis tyliai ir didžiai mūsų nuostabai baltarusę. Nustebom todėl, kad jis mums visada atrodė toks kaimiškas nacionalistas. Jo pasirinktoji buvo graži. Jie susilaukė dukros. Bet mes nieko apie judvi nežinom jau daugybę metų.

Ir Kęstutis iš ano pasaulio neduoda jokios žinios, nors vis dainuodavo: „aš ir numiręs pas tave ateisiu, ir šaltas kojas pakišiu po dekiu”.

Daug stiprių potyrių teko dėl jaunausiojo brolio išgyventi.

Stipriausias – kai Jo kraują teko semti metaliniu šiupeliuku.

Xxx

Tuomet su šeima jis  gyveno Didžiasalyje. Abu su žmona gavo ir darbą, ir kambarį bendrabutyje. Tai buvo Didžiasalio kūrimosi pradžia. Daug įvairių žmonių ten suplaukė.

Kartą su Mama nutarėm Kęstutį aplankyti. Draugai man paskolino raudoną “Moskvičių”, ir abi laimingos patraukėm Didžiasalin dar užsukdamos į Anykščius pas mamos seserį. Kai esi laimingas nori su visaisdrauge  pabūti.

Mama visą kelią džiaugėsi, kad pagaliau ir Kęstučio gyvenimas susitvarkė.

Xxx

Kur jau ne!

Laimė, kad Mamą palikau mašinoje!

Viena  užėjau į tą bendrabutį, pakilau prie adrese nurodyto kambario ir jau prie slenksčio pamačiau kraują. Durų niekas neatidarė. Beldžiau kaip pašėlus. Galvą iš gretimo buto  iškišusi kaimynė rusiškai paaiškino, kad Kęstas susimušė, kad jį peiliu subadė, kad jie tik ryte jį pamatė ant slenksčio gulintį  ir iškvietė greitąją. “ On ješčio dyšal” (Jis dar kvėpavo),- žiūrėdama man virš galvos tyliai pasakė moteris ir atsargiai uždarė savo buto duris. Paskui pravėrė ir padavė man raktą nuo brolio buto.

Įėjau ir patyriau tokį siaubą, kokį patirdavau maža, kai paskui pasakų merginą „užeidavau“ į uždraustą kambarį ir ten pamatydavou ant kablių pakabintas merginų galvas, bačkose panardintus kūnus … Ir dar garsus.. Dabar tai  buvo katė. Mane pamačiusi ji kaip išprotėjus ėmė baisiai kniaukti ir spaustis prie lango stiklo. Tik palangė ir buvo nekraujuota. Jos baltumas net rėžė akį.

Išbėgau įkalbėti Mamos, kad tik ji čia neitų ir lauktų manęs apačioje.

Dabar nesuprantu, kodėl iš karto puoliau tą  kambarį  kuopti. Kraujas jau vistiek buvo sudžiuvęs, tik kampuose, kur tiesiog balutėm subėgęs, dar buvo šiupliuku pasemiamas. Vonią kraujuotum rankom išdekoruotą įveikiau gan lengvai – gausus vanduo ir ūkinis  muilas gerai ima..

Lovos patalynė, čiužinys viskas buvo permerkta krauju ir skleidė šleikštų kvapą. Pykinoį. Tik romanuose apie karą buvau skaičiusi, kad žmogaus kraujo kvapas ypač bjaurus. Viską nuo lovos išverčiau ant grindų ir desperatiškai  ieškojau didelių polietileninių maišų, į kuriuos šituos  kruvinus  patalus galėčiau sukišti. Parodytam savartyne juos išmetus kažkokiais geležgaliais prispaudžiau ir nevalingai persižegnojau.

Tik visa tai padariusi, atgręžiau mašiną į Ignaliną susipratau parodyti dėmesį Mamai.

Xxx

Palatos lovoje brolio veido veik nesimatė – spalva nesiskyrė nuo pilkai baltos  patalynės – tik juodų plaukų ševeliūra plačiai išsidriekus. Jis pabudo, net atsimerkė ir, aišku, nusišypsojo. Kaip visada norėjo atrodyti erelis. Bet kai laideliais, vamzdeliais apraizgyta ranka suėmė Mamos ranką ir pakėlė prie nubalusių lūpų, jo skruostais nuriedėjo ašaros.

Keista, bet nepamenu, ką kalbėjo Mama. Žinau, kad ji pravirko tik sėdus mašinon.. Bet greit susitvardė ir papasakojo apie  Kęstutį nuo gimimo per karą iki šios dienos. Tai buvo lyg filmo kadrai – ryškūs, lyg niekuo nesusieti, o iš tikrųjų suvyti stipria egzistencine virve.

Taip kalbėti geba tik motinos.

Ir tai ne visos.

Unikalios tos akimirkos, valandos, kai kažkokia jėga atitraukia žmogaus protą nuo konkrečios situacijos, išlaisvina nuo platų matymą pančiojančių emocijų ir pakelia viską į kitą lygmenį.

Pati tik kelis kartus per visą gyvenimą tokią suvokties palaimą esu patyrus. Ir tai stipriausia mano gyvenime.

 

ET

Burtai: kraujas ir rašalas

IMG_2059 ret w

Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės  siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip, ir taip jo dėmesį pritraukti – viskas veltui.

Tada nusprendžiau imtis burtų. Niekieno konsultacijos negalėjau prašyti, todėl ir burtažodžius, ir ritualą teko sugalvoti pačiai . Nepamenu, ar ilgai kankinausi, bet viena rytą aštriausiu tėvo peiliu prapjoviau savo piršto paduškėlę, prilašinau kraujo į rašalo buteliuką ir kol ėjau į mokyklą vis kartojau:“ tegu mus amžiams sujungia kraujas ir rašalas“.

Nuėjusi į klasę, tą buteliuką padėjau ant „mylimojo“ stalo. O jo  rašalinę – ant savojo.

Gal tie burtai po kiek laiko ir būtų suveikę, bet po antros pamokos aš neišlaikiau ir prišokusi prie Jo paklausiau: „Ar žinai, kad rašai mano krauju?“

Jis atšlijo. „Na ir durna gi tu“,- pasakė, o paskui ir visiems apie tai papasakojo.

„Nesąmones kalba, nes rašalas ,- žiūrėkit gi,- mėlynas. Tai kur tas jos kraujas?!“

Ko gero, per mažai prilašinau :)

P.S. Nuotrauka asociatyvi :) :)

 

Durys. Sankt Peterburg. 2016

piteris 2016 durys w

Man labai patinka senovinės durys. Ne tik todėl, kad jos gražios. Ne tik todėl, kad pro jas įėjo ir išėjo tie, kurių nebėra. Bet rankena gal dar atmena jų delnų karštį… Jų nerimą ar nekantravimą, ar džiugesį jas praveriant.

Durys, tiltai ir veidrodžiai man yra metafiziški :)

 

Kalnas ir žmonės. Edinburg

Kelionėse vis kas nors nutinka. Stebėtina, kad dažnai vis pirmą kartą.
Taip ir šiandien. Nemaniau, kad žmonėms taip būna.Galvojau, tik arkliams smile jaustukas
Pamenate istoriją, kai padykę universiteto studentai į Tauro bendrabučio ketvirtą aukštą arklį užvedė? Užvest užvedė, o nuvest niekaip negalėjo. Sako, tik akis užrišę vargšą gyvulį šiaip taip žemyn nubogino.
Taigi šiandien atsitiko panašiai… Lipau į kalną prie Edinburgo (Škotija). Prieš paskutinę viršūnę pasukau į šoną. Periferiniu matymu pastebėjau, kad man iš paskos į tą uolą ėmė lipti ir juodaodis. Pėda į pėdą.
Tik kai atsisėdo beveik šalia, supratau, kad tai mergina. O kai ėmė drebėti, pagalvojau labai negerai. Bet taip nebuvo, kaip aš pagalvojau.
Vos pakilau leistis, ir mergina pakilo ir kaip mat atsitupė. Kiek palaukus pabandė leistis atsitupus užpakaliu liesdama žemę. Bet ten juk ne žemė, o skalda ir uolienos. Keli čiuožtelėjimai ir kelnės ant užpakalio praplėštos.
Pasisiūliau padėti, bet greit paaiškėjo, kad tai kvailas sumanymas. Ji buvo dvigubai už mane stambesnė ir jei būtų kritusi, aš jos nebūčiau išlaikiusi.
Pasakiau, kad paleistų mane. Jai prasidėjo isterija. Šiaip ne taip nuraminau, pasodinau ir visom kalbom, kurių nemoku
aiškinau, kad aš nusileisiu prie tako, kuriuo eina žmonės, ir atvesiu pagalbą. Ji sėdėjo užsimerkusi drebanti ir kažką nesuprantama burbanti. Tokią palikau.
Vienos poros neįprašiau padėti, bet du vaikinai suprato net tai, ko aš nesugebėjau pasakyti, ir užlipo prie mano “draugės”.
Ir ką jūs manot?! Ji jiems nepasidavė. Teko daugiau pagalbos kviesti. Keturi vyrai šiaip ne taip ją atbulą laikydami už pažastų kaip kokį maišą žemyn nutempė.
Atrodė mergina graudžiai.” Perdavėm” ją grupei žemyn besileidžiančių. Gal taku eiti ji nebijos? Gal ją tik ant tos uolos paniška baimė ištiko? Ir ko ji ten lipo?!
Ne mano reikalas tapo kaip ir mano. Gerai, kas gerai baigias.

Medinis kryžius. Stakliškės

Lietuvos kapinėse labai daug unikalių medinių kryžių. Kol kas, man atrodo, deramai jų nevertiname, nesuvokiam kaip svarbių dvasinio gyvenimo liudytojų. Kol tempiam į muziejus senus pripažintų kūrėjų darbus (aišku, reikia), dabar kuriančiųjų nyksta.

Kai vienoje seniūnijoje bandžiau įkalbėti patvarkyti XVIII a. pabaigos metalinę kapo tvorelę, man nuoširdžiai „paaiškino“, kad negali to daryti, nes tai ne jų teritorija. Seniūnija esą tik už bendrus takus ir šiukšlių konteinerius atsako. Tikrai taip, biurokratai dažniausiai ATSAKO.

Grabalka

Tarybiniame ūkyje vasaromis pradėjau dirbti gal po penktos klasės.
Paskirdavo prėslo minti ar kokių burokų ravėti. Uždirbdavom kapeikas, bet vis tik jos įkrisdavo į šeimos biudžetą, o ne iš jo. Neseniai supratau, kad ne iš visų kaimo šeimų vaikai vasarom dirbdavo. Bet tada apie tai negalvojau ir labai energingai stengiausi prilygti suaugusiems darbininkams.
Atsimenu, kokia laimė buvo, kai ūkvedys paskyrė mane dirbti su grabalka.Tas technikos stebuklas pagaliau pakliuvo į mano rankas! Iškelti stipinus su pilnu „glėbiu“ šieno buvo nelengva dar liaunoms mergikės rankoms. Tačiau kojų pirštais užsikabinus už geležinio skersinio – lengviau pasisekdavo.
Arklys manęs klausė, tad atsidėkodama, pamenu, per pietus jį nuvedžiau į upę išmaudyti. Kiek pagėręs jis pakeldavo galvą ir purtydavo, ir vandens purslai lėkdavo į visas puses, žėrintys kaip perlai…
Nuo tų laikų grabalka man įdomesnė už bet kokį Ferari. Šita užtikta Pilaitės malūne
grabalka 2015 fb

Petra: grožis, asilas ir geismas

Petra – apie šį UNESCO saugomą paminklą rašyti rimtai nematau prasmės – kitokios informacijos, nei pateikiama internete, aš neturiu. Ir net mano fantazija nenuneša į laikus prieš mūsų erą, kai kūrėsi, klestėjo ši nabatėjų sostinė. Iki dabar mokslininkus stebina ne tik statiniai uolose, bet ir gyvybes palaikiusi unikali vandentekio sistema… Nėra rimtų paaiškinimų ir kur dingo nabatėjų gentis. Asimiliavosi? Su kuo? Kodėl Petra pasauliui buvo atverta/atrasta tik 1985 m.?  Klausimų daugiau nei atsakymų.

Taigi mano pasakojimo rimtąją dalį sudarys nuotraukos – vaizdai, o nerimtąją – žodžiai, tie vėjų nešiojami pienės pūkeliai.

Xxx

Į Petrą mašina atvažiavau iš Jordanijos sostinės Amano (Amman). Mašiną draugams padedant pavyko išsinuomoti gerą ir nebrangiai – už 3 dienas 50 Jordanijos dinarų (apie 64 eurai). Benzinas Jordanijoje gal panašiai kaip Lietuvoje, o gal ir kiek pigiau. Automobilio pavara buvo automatinė, ir tai man išgelbėjo gyvybę kalnų vingiuose… Bet dabar ne apie tai.

petra city w

Pats Petros miestelis nedidelis, nutūpęs aplinkines kalvas.

Petros grožybių aplankymas – brangus. Bilietas vienai dienai 50 Jordanijos dinarų (apie 64 eurai), dviems dienoms – 55 JD.

petra tarp 7 w

Įspūdingasis tunelis.

Leistis į kelionę patarčiau arba anksti ryte, arba kiek po vidurdienio. Aišku, dar priklauso, koks metų laikas, koks oras. Jei karšta, reikia turėti ne mažiau 2 litrų vandens.

Mano Petros dienos „racionas“ buvo: du pomidorai, du litrai vandens ir 7 valandos ėjimo. Įdomu, kad tiek skysčio vartojant tualetu naudotis neteko. Nakčia grįžusi į viešbutį griuvau lovon kaip pakirsta, nors dar knietėjo naktinį miestelio gyvenimą pastebėti.

petra _204 kaukole w

Primena kaukolę, tiesa?

Xxx

Jei visoje Jordanijoje esi netrikdomas, tai Petroje atkenti tikrai įkyrius siūlymus: joti arkliu, važiuoti karieta, nuomoti kupranugarį, sėstis ant asiliuko, pirkti pigiai ir specialiai tau parinktas prekes… Kai iš paskutinių jėgų lipau į aukščiausiame Petros taške įsikūrusį vienuolyną, nebeatsakinėjau į 1000 kartų girdėtą Where are you from? ir buvau vienos merginos palydėta piktu žodžiu. Arabiškai nesuprantu nei bu, nei me, bet intonacijos visomis pasaulio kalbomis yra bendros…

petra _134 durklai w

Taigi, į Petrą įėjusi apie 12.30 stokojau laiko pasėdėti, ramiai pažiūrėti – turėjau tik eiti, fotografuoti, vėl eiti, nes saulė čia nusileidžia anksti, apie 18 val. Buvau paskutinė kylanti į vienuolyno viršūnę, ir visos prekiautojos tame kalnų ruože mane gąsdino, kad kilti nebegalima, nes tuoj sutems. Laiptai ten tokie, kad visai sutemus jais tikrai būtų keblu žemyn leistis. Turistui, aišku. Įdomu, kad tą laiptų statumą asiliukai „ima“ labai lengvai. Tačiau aš buvau užsispyrusi ir asiliukų transporto, čia vadinamo „mersedes“, atsisakiau. Kylant stačiai laiptais priėjau savo kritinį tašką ir, kaip nebūtų juokinga, įveikiau jį prisiminusi heroję iš filmo „Dykumos karalienė“: jei ji ne tokius sunkumus galėjo ištverti, tai ir aš šitokius niekus – kaip nuovargis – galėsiu.

petra _194 asilai w

Užlipau.

Tačiau galima buvo ir nelipti. Jei pastangos labai didelės, rezultatas retai patenkina lūkesčius.

petra _239 virsunej w

Kai nusileidau žemyn, prie pagrindinės šventyklos tebuvo du žmonės – vaikinas ir mergina, beveik kartu su manimi kilę ir leidęsi. Mergina sėdėjo ant žemės plačiai išskėtus kojas ir atrodė, kad iš jos tuoj išeis visas oras ir ji subliukš. Vaikinas šlakstė jos palenktą kaklą ir nugarą vandeniu…

Supratau, kad jie nebebus mano pakeleiviai.

Žiūrėjau į priešais juoduojantį tunelį ir nejutau jokio noro į jį įžengti. Naivią nuostabą kėlė, kad taip be jokio perspėjimo sutemo.

petra _141asilai w

Nuo papėdės iki šventyklos aplink mane ratus sukęs beduinas ant asiliuko vėl prijojo. Jo kainą nuo 25 DJ jau buvau numušus iki 5 DJ, bet dar sakiau, kad galutinai apsispręsiu prie tunelio. Apsisprendžiau – grįšiu ant asilo.

Maniau, kad beduinas jos ant vieno, aš ant kito. Bet tą už pavadžio laikomą jis atidavė, ir pradėjo eiti šalia manęs ir asilo. Tarpeklyje buvo visai tamsu. Net asiliukas karts nuo karto atsitrenkdavo į sieną.

Kiek paėjęs beduinas pasakė, kad ir jis sėsis ant asilo, nes pavargo. Atsisėdo man iš nugaros.

Jis jau buvo išpasakojęs viską apie savo didelę šeimą: trylika vaikų, motiną, kurios amžiaus nežinojo, tik tvirtino, kad už tėvą jaunesnė, bet sena. O tėvas (57 m.) turi tris žmonas. Beduinai vyrai esą labai pajėgūs, nes geria kurpranugarių pieną. Aš į jo klausimus irgi jau buvau atsakius, tad jojom ant asilo tunelio tamsoje tylėdami. Nuo mudviejų svorio gyvulėlis pradėjo garsiai šnopuoti ir dažniau svirduliuoti į šonus. Beduinas pasakė, kad jis lengvesnis, todėl turįs persėsti į priekį (balną), o aš labiau ant asilo užpakalio, jam iš nugaros.

Apkabinau liauną beduino liemenį. Jo šiukštūs plaukai lietė mano veidą. Jis, mano nuostabai, buvo bekvapis. Bet taip joti mes negalėjome. Beduinas už nieko nesilaikė, tik už vadžių, tad asilui pasimuisčius ir staigiai pasisukus, mes vos nenusitėškėm žemėm.

Nieko kito man neliko, kaip jį apkabinus įsikibti į balno priekį. Ten yra tokia lenkta lyg rankena laikymuosi – tai puiku. Bet šiuo kartu prie tos rankenos savo intymiąją dalimi buvo prisispaudęs kupranugario pieno prisigėręs beduinas. Tad į tą rankeną įsikibau kaip vanagė užlenktais pirštais, ratlankiu sudėjusi rankas , kad tik kuo mažiau liesčiausi prie to jauno kūno. Bet mano pastangos buvo bevaisės –  beduino geismas spurdėjo, virpėjo lyg žvakės šviesa skersvėjyje.

Mielai būčiau nulipusi nuo to vargšo asilo, bet supratau, kad ant jo sėdėti dabar yra tikrai saugiau.

Negalvoju, kad tas 22 metų vaikis mane būtų užpuolęs ir išprievartavęs kaip anekdoto heroję Mavrikiną. Tačiau dar keblesnės situacijos  nesinorėjo.

Išjojus iš tunelio tamsos, jau gana greitai pasimatė Petra centro šviesos, ir įtampa apmažo. Beduinas liepė prisiekti, kad rytoj aš tikrai ateisiu, ir mes josime tokiu keliu, koks kitiems turistams nerodomas. Žadėjau, nors žinojau, kad šito žodžio netęsėsiu.

Už „taksi“ atsiskaičiau pasišviesdama telefonu gan tolokai nuo vartų. Vartų, lyg dalinančių skirtingas civilizacijas ir tuo pačiu lyg apjungiančių.

petra _212 arabe w