Žvilgsnis. Marokas, 2017

Mažiau žmonių gatvėse gyvena dviese. Daugiau pavieniui,- man taip atrodo. Essaouiroje pro šią porą praeidama kelis kartus per dieną pajusdavau jų tokį gerą tarpusavio ryšį, kad norėdavosi prisėsti greta. Kažką panašaus, tik stipriau esu patyrusi, kai per „Svobodos“ radiją išgirdau, kaip du bomžiukai dainuoja …“ty kak aisberg b okeane, i vsie tvoji pečali pod temnoju vodoj“. Tą pačią akimirką A.Pugačiovos šios dainos atlikimas nubluko visiems laikams, ir mano viduje apsigyveno tiedu – buvęs architektas, ir buvusi finansistė. Jie rinkdavo išmetamas knygas ir skaitydavo skaitydavo. Ypač mėgo poeziją. Kai Jis mirė, Ji pabandė susirasti sūnų. Šis nepripažino „nusivalkiojusios“ motinos, ir jai nieko nebeliko. Net poezijos.

 

Apie meilę ir gerus darbus, arba Ne pakeliui

Meilė pirmajam Mokytojui mus darė neprognozuojamus. Kai elektrine „čiečka“ susižalojau ranką, kai man lupo atkarusias odas ir žaizdas tepė jodu – visai neverkiau. Aš įtemptai galvojau, ką pasakysiu Mokytojui, kai jis pastebės ir paklaus, kas man atsitiko. O Mokytojas ne tik paklausė, bet ir paėmė mano apibintuotą letenėlę ir labai atidžiai prieš langą apžiūrėjo.

Kartą Jis užsiminė, kad labai mėgsta bulvinius blynus. Kitą rytą net keli šilti dubenėliai stovėjo ant Mokytojo stalo šalia tapetiniu popieriumi tvarkingai aprengto klasės dienyno ir nemažos krūvelės nelabai tvarkingų mūsų sąsiuvinių.

Tąsyk mano mama sirguliavo, bet pamačiusi, kad labai nusiminiau, vis dėlto kėlėsi, skuto, tarkavo, kepė. Kad blynai neatšaltų, dubenėlį nešiau užantyje ir visą kelią bėgau. Buvo daug sniego, pustė. Kažkodėl norėjau verkti.

Mes buvom prisirpę meilės. Mes nemokėjom jos atiduoti saviems. Mokytojas buvo kitoks – ne giminė, ne kaimynas, atėjęs iš pasaulio, kurio mes nepažinom, bet jautėm esant. Iš pasaulio be blevyzgų ir smurto, be naktinio lovos girgždėjimo, be varomo samagono garų. Jis buvo Pirmas kitoks ir Pirmas iš kitur. Vienoj pamokoj, nepamenu kaip, bet pamenu, kad Mokytojas aiškino, jog visada reikia daryti žmonėms gera. Po skambučio iššokus į žvyrkelį pasivijau močiutę su ožka.

– Duokit, močiute, aš Jums pagelbėsiu – ožką pavesiu.

– Ačiū, vaikeli, bėk sau greita – mano ožka labai lėta, užsispiria – tau su ja atsibos vadziotis.

– Neatsibos, neatsibos, – tikinau senutę ir gavau į rankas pavadėlį.

Mano laimė truko neilgai – ožka vos slinko, močiutė tylėjo. Aš viriau kaip špižinukas, mintys lyg paklaikusios puldinėjo iki namų ir atgal: jau dešimt sykių būčiau parbėgus ir triušius pašėrus, ir pavalgius, ir pamokas paruošus – o dabar velkuosi su ta kvaila ožka.

Ir vis dėlto pavadėlio nenumečiau. Dantis sukandus pritempiau raguotą pabaisą iki savo sankryžos ir, namo parrūkus, mamai visą istoriją apsakiau. „Aš norėjau gero, o kas išėjo? Tik laiką sugaišau.“ Mama šyptelėjo ir lyg ne man, lyg toli už posūkio esančiam tyliai ištarė: „Geri darbai nedaromi pakeliui“.

Elena TERVIDYTĖ, 2001, DIALOGAS

Ožka ne lietuviška – marokietiška, kaip matote, po medžius laipiojanti, turistus viliojanti ir savininkams pinigėlių uždirbanti.