Visi žinome, kad vaikus geriausia auklėti ne žodžiais, o savo pavyzdžiu, tačiau dažnai darome atvirkščiai. Tai, ko gero, iš noro, kad vaikai būtų už mus darbštesni, tvarkingesni, mokytesni.

Dar kebliau elgiamės su savo troškimu, kad vaikai būtų laimingesni. Čia visiškai kertam pro šalį, nes tą vaiko laimingumą nukeliame kažkur į ateitį, kitaip sakant, – į dausas, o dieną kasdienę – iš esmės vienintelę tikrai realią – paliekam buitinėms kirvarpoms graužti.

– Sušiko mama nuotaiką, – mokyklos kieme draugui ryte sako trečiokas.

– Ką ji tau padarė? – klausia draugelis.

– Liepė košę valgyt. Aš ne koks darželinukas, bl***, – kad tvirčiau skambėtų keiksmažodžiu pasakojimą užbaigia košės nemėgėjas.

Gali būti, kad ta košė jam visai skaniai valgytųsi, jei ne asociacija su darželiu: juk jis jau jaučiasi esąs vyras ir nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su tokiu! Ar sunku mamai tokį sūnaus norą suprasti? Ne, tik reikia norėti! Argi neverta pasistengti, kad berniokas iš namų išeitų geros nuotaikos?

Deja, dažniausiai elgiamės mechaniškai: kol vaikas paklūsta, liepiam, kai nebepaklūsta, ranka numojam – daryk, kaip žinai.

Mano galva, ir šeimos, ir mokyklos pedagogikoje per maža įtikinėjimo ir argumentavimo. Vyrauja modelis: arba paklusk, arba aš nuo šitų tavo veiksmų atsiriboju.

O atsiribojimo kaip tik niekada neturėtume vaikams demonstruoti.

Jei visada suteiktume vaikui galimybę argumentuoti savo apsisprendimą, išloštume labai daug. Aiškesnius santykius, geresnį vaiko pažinimą ir pan. Ir svarbiausia pačiam augančiajam padėtume geriau suprasti save, ugdytis įprotį kuo autentiškiau sau ir kitiems pasakyti, kaip jis jaučiasi. Gyvenime tai praverčia.

Kodėl nedažnai taip elgiamės? Teisinamės, kad vis užsiėmę, kad neturime laiko. O kas mums to laiko gali suteikti? Tik mes patys.

Kai atsiranda prioritetas, atsiranda ir laiko. Jei vaikas man nėra prioritetas, nėra jam ir laiko.

***

Iš tiesų trumpo, paviršutiniško kalbėjimosi su vaikais priežastys yra visai kitos. Bendriausios – mūsų nekantrumas ir negebėjimas iš esmės domėtis kitu žmogumi.

Jei klausiame, tai dažniausiai jau būdami pasiruošę kontraargumentuoti ar komentuoti tai, ką mums pasakys. Jei teigiame, tai nepalikdami galimybės su tuo nesutikti. Tai nėra pokalbiai su kitu, tai pokalbiai su savim. Vaikai labai greitai tokį „kalbėjimąsi“ pagauna. Ir pradeda būtent tokį suaugusiųjų poreikį tenkinti.

„Užkabinti“ juos galime tik tada, kai tas kelias minutes esame nusiteikę tikrai kažką esmingo sužinoti ar pasakyti. Tam reikia prisimerkti J ir įsivaizduoti, kad kalbamės paskutinį kartą.

Kas labai bijo minties apie mirtį, gali apie tą paskutinį kartą galvoti kitaip: ši akimirka ir situacija nebepasikartos…

Tik iš norėjimo tikrai suprasti gimsta esmingi pokalbiai, tarpusavio ir savęs supratimas.

Ir paaiškėja, kad ne bendravimo laikas, o pokalbio svarumas, sodrumas ir intencija nulemia santykius.

Penkios minutės moteriško pasikuždėjimo ar vyriškai santūraus persimetimo keliais tikrais sakiniais gali nurungti visus bendrus vakarus prie televizoriaus.

***

Nepaveikūs bendraujant yra ir tokio stiliaus retoriniai teiginiai bei klausimai: „Kaip tau negėda?!.“ Vaikas ramiai gali atsakyti: „Negėda. Ir ką?“

Jei siekiame, kad vaikas dėl savo netinkamo, mūsų akimis, poelgio pajustų gėdą, turime sukelti jam tą emociją. Ne paklausti, kodėl jis jos nejaučia (jis negalės į tokį klausimą atsakyti, ir mes negalėtume), o pabandyti ją sužadinti. Skirtumas didžiulis. Tiesa, ir sąnaudos esmingai skirtingos.

Tačiau tai yra emocinio ugdymo ir ugdymosi kelias.

Dabar atliekami tyrimai konstatuoja vis siaurėjančią statistinio žmogaus emocijų paletę. Pvz., visi gyvūnus ar žmones žudantieji nejaučia savo aukoms jokio gailesčio. Garsiausias Lietuvos samdomas žudikas (trylika žmonių aukų) ramiai sako: „Tai buvo tik darbas.“

***

Emocijos žmogui svarbu. Tai galinga – tiek kurianti, tiek ir griaunanti – jėga. Tad, manyčiau, tikrai derėtų pasistengti su jomis skaitytis bendraujant ir su savais vaikais, ir su mokiniais.

Spausdinta „Dialoge“ (2013, nr.21)